Atpirkimas. Sarah Mallory
kūno. Nepaprastai siauros elnio odos kelnės dengė šlaunis, bet nors vyras buvo aukštas, ilgos kojos neatrodė ištįsusios. Labai proporcingos. Jis buvo atletiško sudėjimo: plokščias pilvas, siauri klubai, ant kurių prigludusios kelnės visai neįsitempė, tačiau virš liekno liemens kūnas išplatėjo į galingą krūtinę ir raumeningus pečius, vis dar drėgnus ir blizgančius saulėje.
Pasilenkęs jis pasiėmė rankšluostį, judėjo lengvai, po oda suraibuliavo raumenys. Kai išsitiesė, Greisė pastebėjo ant skruostų juodą barzdą, žiūrėjo, kaip jis nusibraukia nuo veido vešlius juodus plaukus. Nuo garbanų tiško saulėje spindintys vandens lašeliai. Lyg aureolė, – pagalvojo Greisė. – Tamsos angelo aureolė.
– Labas rytas, panele Dankomb.
Merginai perdžiūvo gerklė. Žinojo, kad jei bandys kalbėti, tai sukvarks kaip varlė, todėl linktelėjo galva ir susiraukė stengdamasi neraudonuoti. Sunkiai keldama kojas praėjo pro jį lyg pro nepažįstamą šunį, kuris ketina pulti. Virvė buvo vos už kelių jardų nuo siurblio, ir mergina atsukusi svečiui nugarą susikaupusi ėmė džiauti jo marškinius. Pirštai buvo sugrubę, nelankstūs, vien pagalvojus apie tą vyrą dilgsėjo nugara. Pastebėjo ant jo kūno blyškius randus – ženklus, kad jo gyvenimas nėra taikus.
Buvo labai tylu; Greisė pagalvojo, kad jis nuėjo, juk jau nusiprausė, o pučiant vėsiam vėjui turėtų būti šalta stovėti nuogam…
– Dėkoju, kad taip dėl manęs varginatės.
Išgirdusi sodrų balsą Greisė krūptelėjo. Atsisukusi pamatė jį priėjusį labai arti – lyg aukštą bokštą šalia. Jis šluostėsi šlapius plaukus, pakėlęs rankas atrodė dar aukštesnis ir platesnis. Oda žemiau šonkaulių lanko buvo įdubusi – paryškino plačią krūtinę su tamsių plaukų šešėliu. Ką reikštų jį paliesti, perbraukti delnu odą, pirštais pajusti garbanotus plaukelius?
Greisė sutrikusi atsitraukė, pasičiupo skalbinių krepšį ir laikė priešais save lyg skydą ieškodama kokio sąmojo. Reikia ką nors atsakyti.
– Nieko tokio. Negalime leisti jums vaikščioti po kaimą kaip elgetai. – Ji ėmė trauktis atbula lyg bijodama atsukti jam nugarą. – Kai apsirengsite, ponia Treskot virtuvėje patieks pusryčius.
Vyras nenuleido nuo jos akių – tamsių, nesuprantamų. Greisė pasijuto lyg grobuonies pagautas laukinis žvėrelis.
– Tuomet turiu atrodyti prideramai.
Ji nurijo seiles.
Susiimk, Greise!
– Taip, prašyčiau. Tik per ilgai negaiškite. Mano tarnai šiandien turi daug darbo.
Mergina kažkaip surado jėgų apsisukti ir nueiti. Ji troško bėgti, nes pajutus įsmeigtas vyro akis visa nugara ėmė virpėti. Dar nebuvo sutikusi žmogaus, šalia kurio taip staiga pasijustų nesveikuojanti. Ir tokia nuostabiai gyvybinga.
Kai po kurio laiko Greisė nusileido į virtuvę, rado svečią sėdintį prie stalo ir godžiai valgantį pusryčius. Ponia Treskot irgi ten buvo, ir Greisė apsidžiaugė, kad nereikės su tuo vyru likti vienai. Tik džiaugsmas tuojau išblėso – labai jau keistai elgėsi ūkvedė. Ji stovėjo kitame stalo gale ir motiniškai šypsojosi, kol vyras dorojo lėkštę kumpio ir kiaušinių. Visai suprantama, – nešališkai pagalvojo Greisė, – juk nepažįstamasis pasistengė atrodyti švaresnis. Jo plaukai tebebuvo drėgni, bet tamsios garbanos spindėjo sušukuotos, o liesas veidas nuskustas – vyras atrodė gerokai jaunesnis.
Ir patrauklesnis.
Tą akimirką svečias pakėlė akis ir mergina nuraudo.
– Dar kartą labas rytas, panele Dankomb.
Jis atsistojo, bet Greisė tuojau pamojo sėstis. Nenorėjo, kad toks aukštaūgis ją užgožtų. Dar kartą.
– Prašau, pusryčiaukite toliau, – pasakė jam nežiūrėdama į akis. – Aš atėjau atsinešti arbatos. Mes su tėvu tokiu metu visuomet mielai išgeriame po puodelį, o paskui jis eina į kabinetą dirbti.
– Maldauju atleisti, panele Greise. Buvau užsiėmusi ir visai pamiršau arbatą. Tučtuojau paruošiu, tik atrieksiu dar duonos ponui… pon… hm…
– Peregrinui, – priminė Volfas, nes ūkvedė sutriko nežinodama, kaip jį pavadinti.
Jis padrąsinamai nusišypsojo ūkvedei, būtų šyptelėjęs ir Greisei, jei tik ši žiūrėtų, tačiau mergina jau buvo užsiėmusi – ruošė arbatą. Volfas pastebėjo, kaip iškalbingai nurausta jos skruostai jį pamačius ir kaip ta spalva jai tinka.
Pastoriaus dukra labai aukšta, bet neperdžiūvusi. Volfas stebėjo ją besisukinėjančią aplink, renkančią puodelius, pieną ir cukrų. Judesiai, tiesą sakant, labai mieli akiai.
Volfas priminė sau, kad nėra laiko galvoti apie flirtą. Bet neatsispyrė pagundai dar kartą paerzinti šeimininkę:
– Ir aš labai norėčiau arbatos, ponia, jei jūs nieko prieš ja pasidalyti.
Kai jis prabilo, Greisė pylė arbatą į du dailius porcelianinius puodelius. Vyras pastebėjo, kad jos ranka virptelėjo.
– Galite imti tai, kas liko puode. – Ji vis dar vengė į jį žiūrėti. – Ponia Treskot užpils daugiau vandens ant lapų, o dabar, jei atleisite, turiu neštis arbatą į viršų. Tėtis laukia.
Taip pasakiusi išplaukė iš virtuvės. Ūkvedė net švilptelėjo.
– Na, niekada nebuvau mačiusi šeimininkės tokios atžarios. Išvirsiu jums šviežios arbatos, pone, nesijaudinkite.
– Ne, ne, juk girdėjote, ką sakė panelė Dankomb. Man puikiai tiks ir šio puodo likučiai. Ir jūs prisėskite su manimi.
– Ne, pone Volfgangai, taip nedera, aš tik tarnaitė.
Jis pastūmėjo lėkštę į šalį.
– Patikėkite, ponia Treskot, esu sėdėjęs prie vieno stalo ir su kur kas prastesne kompanija nei dori tarnai. Ir prašau liautis elgusis su manimi kaip su kokiu žymiu džentelmenu.
– Bet juk jūs Arandeilo šeimininkas, sere. Kaip kitaip man su jumis elgtis?
– Kaip su netikėliu mokinuku, kuris įsibrovęs į pastoriaus sodą vogė skaniausias jo slyvas. Dieve, kaip tuomet mane išplūsdavote! Buvau tikras nenaudėlis.
– Taip, nenaudėlis, sere, bet ne niekšas, – atsakė moteris nenatūraliai blizgančiomis akimis. – Tuo aš niekada nepatikėjau.
Bet kaip įrodyti tiesą? – pagalvojo Volfas. Jis pastebėjo, kaip ūkvedė vogčiomis nusišluostė akis, ir prabilo linksmiau:
– O dabar išgerkime tą arbatą, kol ji dar tinkama.
– Ji dar keletą kartų pasitarnaus, – atsakė ji imdama daugiau puodelių. – Panaudosiu lapus virdama arbatą mums su Treskotu, o paskui išdžiovinsiu ir atiduosiu vargšams.
– Sunkūs čia laikai, ar ne?
– Visur jie sunkūs, pone Volfai, juk buvo karas, bet nėra abejonių, – ką čia nuslėpsi, – po jūsų tėvų mirties gyvenimas Arandeile gerokai pasunkėjo. Per tą pačią epidemiją netekome prievaizdo, tada pasidarė dar prasčiau, nes visai nebeliko, kam valdyti dvarą. Matote, tie Londono advokatai nesupranta. Kiekvieną ketvirtį tikisi rentos ir neleidžia pasiteisinti prastu derliumi nei ligomis. Visa parama kaimui – ponas Dankombas ir jo duktė. – Moteris patylėjo. – Yra kaimynų, kurie dėl netvarkos kaltina jus, pone Volfgangai.
– Ir turi pagrindo kaltinti. Jei nebūčiau buvęs toks padūkęs, niekas nebūtų patikėjęs, kad galėčiau nužudyti savo žmoną, tuomet man nebūtų reikėję sprukti iš šalies, ir tėvai nebūtų mirę.
– To nežinote, pone.
– Ne,