Maištingasis mergišius Paryžiuje. Bronwyn Scott

      Londone niekas nebedžiugino, teliko tikėtis, kad Paryžiuje bus linksmiau. Havilandas Nortas pasistatė palto apykaklę gindamasis nuo ankstyvo kovo ryto drėgmės ir sparčiu žingsniu nuėjo per Doverio dokus nekantraudamas išplaukti dar nenuslūgus potvyniui.

      Dabar visos jo viltys buvo sutelktos į Prancūziją ir jos salle d’armes1. Jeigu sustingusio kraujo neišjudins paryžietiškas pavasaris, dar laukia visa Europa. Vasarą galės praleisti tarp didingų Alpių viršukalnių, išmėginti savo jėgas kopdamas į uolas, rudenį bus progos mėgautis Florencijos menais ir grožybėmis, žiemą – pasinerti į Venecijos karnavalo geidulius, o kitą pavasarį, jei tik pavyks… Jei tik pavyks, mėgausis Pietų Italijos saule ir senovės dvelksmu Neapolyje. Jeigu ten nukeliauti neišdegs, jam visada atvira Graikija ir paslaptinga, viliojanti Turkija.

      Jis mintyse kartojo egzotiškų vietų pavadinimų litaniją, vilties, o gal svajonių mantrą. Tėvas jam pažadėjo šešis mėnesius. Ne metus, ne dvejus. Viskas turi būti labai gerai apskaičiuota. Tiesą sakant, Havilandas būtų norėjęs, kad tai nesibaigtų, nes vien poreikis sukarti tokį kelią labai daug sakė apie jo vidinę būseną. Nepaisant to, kad jam dvidešimt aštuoneri ir jis jau turėjo viską – titulą, nuo jo neatskiriamus didelius turtus, dvarus, žirgų ir prabangą, kurios kiti vyrai siekė visą gyvenimą, viduje jautėsi negyvas.

      Nors kelionė po Europą buvo gerokai patrumpinta, dėl jos reikėjo ilgai kovoti. Tėvas norėjo sūnui gero, tad galiausiai pasidavė. Turbūt suprato, kad suaugęs sūnus prieš nusėsdamas vienoje vietoje turi išskleisti sparnus ir pamatyti platųjį pasaulį už Londono ribų. Havilandas išlošė šešis mėnesius laisvės, bet jam tai daug kainavo: po kelionės grįš namo ir ves, įgyvendins dviejų šeimų planus, kuriuos sudėliojo trys kartos iki jo.

      Net dabar Havilandas girdėjo tėvo balsą, matė jį prie masyvaus rašomojo stalo savo kabinete, kai paskelbė nuosprendį:

      – Galime tau duoti ne daugiau kaip šešis mėnesius. Tu kitoks nei tavo draugai ir iš tavęs tikimasi daugiau nei iš jų. Arčeris yra antrasis sūnus ir dėl to jo pareigos kitokios nei tavo. Jie gali dingti kad ir keleriems metams, o tavęs tokiam ilgam laikui išleisti negalime. Everliai nekantrauja pamatyti tave prie altoriaus, tad kam laukti? Tau dvidešimt aštuoneri, Kristinai – dvidešimt vieni. Jau trys sezonai, kaip ji pristatyta visuomenei, ir tai nieko blogo, bet jeigu versime ją laukti dar ilgiau, kils nereikalingų įtarimų, kurių verčiau išvengti.

      Santuoka kaip ir visa kita Havilando gyvenime iki šios dienos buvo suplanuota už jį. Viskas jam buvo paruošta ir paduota. Havilandui reikėjo tik ateiti. Jam dažnai atrodydavo, kad ta tamsi tuštuma atsivėrė būtent todėl, kad jis negalėjo nieko pakeisti, jam niekur nereikėjo įdėti pastangų. Jis dėl nieko nevargo, gavo viską, ką tik įmanoma gauti, netgi gerą išvaizdą. Jam pavyko susirinkti šeimos grožio genofondo ir turtų liūto dalį. Galbūt dėl to vaikinui taip patiko fechtuoti – čia jis galėjo stengtis, sunkiai dirbti ir tobulinti įgūdžius.

      Ir jis tikrai tobulėjo. Havilandas batuota koja palietė ilgą ploną dėžę prie kojų vien tam, kad įsitikintų, jog ji vis dar čia. Ši dėžė buvo svarbiausia iš viso bagažo ir jis neišleido jos iš akių. Dėžėje gulėjo rapyros, pagamintos specialiai jam, – nuo patogios rankenos iki individualiai pritaikyto ašmenų svorio. Fechtavimosi mene jam neprilygo nė vienas Londono džentelmenas, bet to nepakako. Havilandas juto, kad dar daug ko nežino, ir geidė pasiekti tobulybę, kuri įgyjama tik per žinias. Jis vyks į Paryžių ir mokysis. Jei pasiseks, vėliau Florencijoje semsis patirties iš italų meistrų. Jam baisiai trūko laiko – kad viską suspėtų, reikės stebuklo, bet nutolus nuo kranto viskas atrodė įmanoma.

      Havilandas išsitraukė auksinį kišeninį laikroduką. Tai buvo senelio dovana, įteikta Oksfordo baigimo proga prieš kelerius metus. Jis jį atidarė ir pasižiūrėjo, kiek valandų, – penkiolika minučių po penktos. Draugai jau turėjo būti čia. Vadinasi, pasirodys bet kurią akimirką. Nė vienas jų nebuvo per daug punktualus, bet visi kaip ir jis dėl savų priežasčių labai laukė šios kelionės. Havilandas uždarė laikrodį ir pirštu palietė senelio kruopščiai parinktus, nors ir ne pačius originaliausius žodžius, išgraviruotus ant dangtelio: Tempus fugit2. Jis jau ir taip iššvaistė daug laiko. Ši kelionė – proga paleisti laikrodį iš naujo, pradėti gyvenimą nuo pradžių.

      Havilandas įsistebeilijo į prieblandą mėgindamas įžiūrėti draugų siluetus. Kuris atvyks pirmas? Jie kartu išgyveno Itoną, paskui Oksfordą ir galiausiai prisistatė visuomenei Londone per sezoną. Nuo tada jie metai po metų mėgavosi visomis Londono pramogomis, kol galiausiai malonumas virto de rigueur3. Arčeris Londone taip ilgai užsibuvo tik iš meilės ir ištikimybės motinai. Dabar to inkaro nelikus nekantravo pakelti sparnus.

      Žinoma, pirmasis gali atvykti ir Nolanas Grėjus. Tai priklauso tik nuo to, ar praėjusi naktis prie Doverio lošimo stalų jam buvo sėkminga. Nolanas ne kartą baigė vakarą laimėjęs visus lošimus. Jo talentas kortuoti palengvino daugybės džentelmenų kišenes. Per kelerius metus Nolanas išmoko apginti savo talentą ir garbę net jei tai būdavo pavojinga.

      Kas jau kas, o Brenanas Karas tikrai nepasirodys pirmas. Jis garantuotai bus paskutinis, paskutinę naktį Anglijoje praleido tikrai ne miegodamas. Pažinodamas Brenaną, Havilandas spėjo, kad bičiulis naktį šėlo aistringos moters glėbyje. Dabar apie tai pagalvojęs pats vienas sukikeno. Brenano dėka Londonas buvo pakenčiamas net netekęs savo žavesio.

      Dokuose pasigirdo kanopų dundėjimas ir ratų tarškėjimas. Iš kylančio rūko išniro karieta. Laukan iššoko du vyrai. Jų apsiaustai plaikstėsi aplink kūnus. Vienas jų sulojo įsakymą žemu, įsakmiu balsu, nuaidėjusiu ryto ore. Havilandas nusišypsojo jį pažinęs. Nolanas ir Arčeris atvyko kartu. Panašu, kad Arčeris pasiėmė ir žirgą, arba žirgas pats jį atsekė. Havilando tai nė kiek nenustebintų. Arčeris niekam nereikalingus arklius priglausdavo taip pat, kaip kiti žmonės priglaudžia kates ar šunis. Tamsoje jis matė, kaip Arčeris pririša gyvūną prie karietos, ir išgirdo per prieplauką skardenantį Nolano balsą:

      – Aš laimėjau! – artindamasis sušuko Nolanas. – Havilandas čia ir su lagaminu, – tarė patenkintas ir draugiškai spustelėjo jam petį. – Labas rytas, senuk. Ar daiktai jau sukrauti? Sakiau Arčeriui, kad būsi čia ir viską prižiūrėsi.

      Havilandas nusijuokė.

      – Puikiai mane pažįsti. Abi karietas išlydėjau prieš valandą. Mūsų lagaminus sukrovė vakar vakare.

      Jie nusprendė, kad geriausia bus kuo greičiau visiems kartu vykti į Paryžių, o toliau kiekvienas galės keliauti savo asmenine karieta. Kalė reikės nusipirkti arba išsinuomoti žirgus, bet tame mieste tokie reikalai įprasti. Keliautojai, kurie galėjo sau tai leisti, per Lamanšą keliaudavo su savo karietomis. Kiti, kuriems tai buvo per brangu, turėjo tenkintis viešuoju transportu arba tuo, kas parduodama. Havilandas truputį nerimavo, kaip atvykus reikės už padorią kainą rasti dvi parduodamas karietas.

      – Patikėjai jiems lagaminus, kuriuose, jeigu galima truputį perdėti, visi tavo daiktai, kurių reikės kelionėje, bet negalėjai išsiskirti su maža dėžute? – paklausė Arčeris ir parodė į dėžę Havilandui prie kojų.

      – Įspėjau tave ir dėl šito, – ištarė Nolanas. – Bet ne, tu tvirtinai, kad jis bus išsiuntęs ir rapyras. – Nolanas rodomuoju pirštu parodė sau į smilkinį. – Aš tokius dalykus išmanau. Studijuoju žmogiškąją prigimtį.

      – Gaila, kad nepavyko jos studijuoti Oksforde, – įgėlė Arčeris. – Matyt, reikėjo geresnių pažymių.

      Bet Nolanas tik nusijuokė. Jiedu su Arčeriu šitaip erzinosi metų metus ir abu puikiai vienas kitą pažinojo.

      – Ką galiu pasakyti? Tai tiesa. Judu mokslo žmonės, o mes su Brenanu – ne, – tarė dairydamasis aplink. – O Brenano dar nėra?

      – Ne, – atsakė Havilandas ir neatsispyręs pagundai patraukti draugą per dantį pridūrė: – Argi tu tikėjaisi ko kito? Juk studijuoji žmogiškąją prigimtį.

      Nolanas draugiškai kumštelėjo Havilandą į petį.

      – Žmogaus prigimtį – taip, bet ne psichiką,