Maištingasis mergišius Paryžiuje. Bronwyn Scott
kad kapitonas bus labai supratingas.
– Potvynis nelaukia, milorde. Jums pasisekė, kad galime išplaukti iškart. Kiti sėdi smuklėse po kelias savaites, kol sulaukia palankaus vėjo ir gero oro.
– Suprantu, – atsakė Havilandas ir metė paskutinį žvilgsnį į dokus tarsi tikėdamasis, kad privers Brenaną pasirodyti. Kapitonas sakė tiesą. Iš kitų keliautojų, kuriems teko keltis per Lamanšą, girdėjo visokiausių pasakojimų, kad kartais tenka gerokai palaukti, o kelionės planai priklauso nuo stichijos.
– Reikėjo su juo pasilikti, – tarė Havilandas kapitonui nuėjus. Dabar jis kaltino save. Draugystėje su Brenanu buvo labai svarbu pusiausvyra. Brenanas jį prajuokindavo, o jis jam padėdavo susikaupti ir saugodavo, kad neprisivirtų košės. Tačiau vakar vakare Havilandui buvo neramu dėl bagažo, tad paliko Brenaną likimo valiai. Jis nusprendė, kad žinodamas, jog anksti ryte reikės išvykti, Brenanas elgsis išmintingai ir nieko blogo nenutiks. Pasirodo, labai klydo.
Trijulė patraukė prie trapo ruošdamasi lipti į laivą.
– Lažinuosi iš penkių svarų, kad Brenanas nespės į laivą, – pareiškė Nolanas. – Arčeri, prisijungsi? Jeigu klystu, atsiloši skolas.
Sulipę į laivą jie pasirėmė į turėklus ir visi trys nužvelgė dokus tikėdamiesi pamatyti paskutinę minutę atskubantį Brenaną. Havilandas dirstelėjo į kišeninį laikrodėlį. Minutės bėgo. Be Brenano viskas bus kitaip. Galbūt Brenas sės į vėlesnį laivą ir jie susitiks Paryžiuje? Brenanas žinojo jų suplanuotą maršrutą. Ar jam pakaks pinigų? Turbūt ne. Brenanui pinigų visada trūkdavo.
Pasigirdus traukiamų grandinių skimbčiojimui šalia stovėjęs Nolanas krūptelėjo.
– Jau traukia inkarą. Jis nespės, – atsiduso Nolanas ir rankomis įsikibo į turėklą. – Prakeikimas, nenorėjau laimėti šitų lažybų.
Visi trys susižvalgė akivaizdžiai nusivylę ir nusiminę. Kelionė prasidėjo nekaip.
Laivui iš lėto stumiantis nuo prieplaukos, dokuose staiga kilo sujudimas. Arklys, traukiantis sunkų vežimą, pilną dėžių, bėgo kiek įkabindamas, o jam iš paskos skambėjo piktų keiksmų tirada. Iškrito statinė. Vėl keiksmai. Kažkas labai skubėjo. Havilandas prisimerkė. Dar kažkas bėgo. Ar ten arklys? Nebuvo kada apie tai galvoti, nes visas dėmesys buvo sutelktas į jų pusėn lekiančią figūrą, kurią vijosi kitos dvi. Tai buvo vyras, skuodė vienplaukis, be apsiausto, marškiniai plaikstėsi jam iš paskos.
– Ten jis! Brenanas! – apsidžiaugė Havilandas. Jis pamojavo ir sušuko: – Nagi, paskubėk! – Jam nepatiko Brenaną atsivejančių vyrų išvaizda. Jiems artinantis, Havilandas vieno iš jų rankose pastebėjo blizgant pistoletą. Dabar viskas atrodė dar blogiau. Havilandas žvilgtelėjo į vis didėjantį tarpą, kuris skyrė laivą ir prieplauką. Šokti nuo prieplaukos pernelyg pavojinga. Be to, Brenanas jokiu būdu nepasiektų laivo – tarpas buvo per didelis. Nebent iš galo, kur laivas buvo dar arti doko. Reikės gero šuolio, bet Brenanas šoks įsibėgėjęs.
Havilandas greitai parodė į laivo galą, draugui artinantis sudėjo rankas prie burnos ir sušuko:
– Per galą, Brenanai! Šok per galą!
Nolanas ir Arčeris sustojo jam už nugaros. Arčeris sušuko kažką panašaus į:
– Žirgas, Brenanai, šok ant žirgo!
Žirgas, kurį buvo pastebėjęs Havilandas, jau pralenkė persekiotojus ir susilygino su Brenanu. Jis risnojo tokiu pačiu greičiu kaip jų draugas, tarsi ragindamas šokti ant nugaros. Tai buvo didžiausia beprotybė, bet stoti prieš du ginkluotus vyrus – prasta alternatyva. Dabar Brenano persekiotojai buvo per arti, o laivas judėjo per greitai, bet žirgui gal ir pavyktų įveikti tokį atstumą vienu šuoliu. Havilandas vėl sudėjo rankas prie burnos:
– Brenai, ant žirgo! Dabar pat! – paragino.
Havilandas žiūrėjo, kaip Brenanas užšoka ant greitai risnojančio bėrio. Prieplaukos lentos baigėsi.
Jie pakilo į orą.
Ir nusileido.
Arklys suklupo.
Brenanas metėsi į priekį, tiesiai į Havilandą, ir tą pačią akimirką nuo dokų ataidėjo pistoleto šūvis. Bėgliui virš galvos prašvilpė kulka.
– Prakeikimas! – Havilandas taip susijaudino dėl žirgo, kad pamiršo šautuvą ir vos negavo kulkos. Būtų puiki kelionės pradžia. Jam norėjosi atsistoti ir pasižiūrėti, iš kur šauta, jis suurzgė mėgindamas nusimesti Brenaną, bet šis jo nepaleido.
– Nesikelk! – sušuko draugas.
Tik tada, kai laivas saugiai nutolo nuo dokų, Brenanas ryžosi atsikelti ir paleido bičiulį.
– Dievulėliau, Brenai, kur įsivėlei šį kartą? – paklausė Havilandas ir atsistojęs nusivalė kelnes. Per Brenano petį matė, kaip du vyrai nuo doko bejėgiškai grūmoja kumščiais. Neaišku, ko prisidirbo draugas, bet akivaizdu, kad dėl to buvo verta nušauti žmogų.
Brenanas susikaišiojo marškinius į kelnes ir kilstelėjo vieną ugninį antakį vaidindamas nepatenkintą:
– Ar taip sveikinamasi su draugu, kuris ką tik išgelbėjo tau gyvybę?
Havilandas atsakė irgi pakėlęs antakius: – Mano gyvybę? Maniau, kad savo, – tarė ir žengęs į priekį suspaudė Brenaną glėbyje, draugiškai paplekšnojo jam per nugarą. – Jau maniau, kad nespėsi į laivą, tu kvaily.
Kartais dėl Brenano jam būdavo neramu. Jis per dažnai rizikuodavo ir gyveno taip nerūpestingai, tarsi abejotų, ar gyvenimas iš viso ko nors vertas.
Pasisveikinę ir nuvedę žirgą į laikinas arklides, kur juo pasirūpino Arčeris (jam irgi reikėjo pasiaiškinti), trijulė vėl sustojo prie turėklų.
– Taigi… – nutęsė Nolanas šnairuodamas Brenano pusėn. – Svarbiausias klausimas – ne kur buvai, o ar ji to verta?
Brenanas nusikvatojo atlošęs galvą į dangų, tarsi jam nerūpėtų niekas pasaulyje, lyg prieš kelias minutes jo nebūtų vijęsi pikti ginkluoti vyrai.
– Visada.
Havilandas nusišypsojo ir įsistebeilijo į tolumą. Anglija dingo iš akių. Kitas kartas, kai pamatys šiuos krantus, bus labai negreitai, o dabar laukia ilga kelionė.
~2~
Po mėnesio – Leodegransų fechtavimosi salono slaptas stebėjimo kambarys
Mon Dieu! 4 Tas anglas tikras gražuolis. Jam agresyviai puolant priešininką pagrindiniame treniruočių salone, Alisandra Leodegrans, stovėdama už sienos su slaptomis akutėmis, sulaikė kvapą. Kiekvienas judesys buvo grakštus ir kartu mirtinai pavojingas. Atrodė, kad jis be jokių pastangų atremia įmantrių pono Anžu smūgių seriją.
Alisandra dar tvirčiau prispaudė akis prie fechtavimosi maniežo stebėjimo kambario akučių net nedrįsdama patikėti tuo, ką mato: ponas Anžu, vyriausiasis maniežo instruktorius, turėjo pasitelkti visas savo jėgas ir gabumus, kad pereitų į kontrpuolimą, bet anglo tai nė kiek nesutrikdė.
– Jis privertė poną Anžu atlikti redoublement5! – sušnabždėjo ji susijaudinusi ir akimirkai atplėšusi akis nuo akučių nusišypsojo broliui Antuanui, kuris sėdėjo šalia savo krėsle su ratukais. Jo žvilgsnis buvo toks pats įdėmus kaip sesers.
Išgirdęs jos patenkintą balsą Antuanas kreivai šyptelėjo.
– Tau ši kova irgi patinka, tiesa?
Alisandra patraukė pečiais vaidindama abejingą, nors abu žinojo, kaip yra iš tiesų. Ji vyresniajam mokytojui juto pagarbą kaip savo srities profesionalui, bet nieko daugiau. Alisandra
Dieve mano (pranc.).
Pakartotinė ataka po pirmos nepavykusios atakos (pranc.).