Aistringasis lošėjas Venecijoje. Bronwyn Scott
buvo tikras, tyras, skyrėsi nuo ją supančios kosmopolitiškos aplinkos ir nė kiek ne menkesnis dėl neryškių merginos bruožų. Nuostabaus grožio įspūdį kūrė jos oda – lygutėlė, perregimo alebastro su švelniu nuoraudžiu spalvos, ją išryškino tamsūs, kone juodi, plaukai.
Galbūt grožio pridėjo ir akys. Iš toli Nolanas negalėjo nuspėti jų spalvos, bet to ir nereikėjo. Įžvalgiose, skvarbiose akyse spindėjo iššūkis ir protas. Nolaną užplūdo nesmagus jausmas, kad jis pats yra vertinamas. Ar ir mergina jautė tą patį, kai į ją įsmigo lošėjų akys? Ar ji žino, kad tėvas atiduos ją tam, kuris laimės šį žaidimą? Jeigu nežino, bus sukrėsta. Bet jeigu žino…
Nolaną apėmė cinizmas. Gal tėvas su dukra tai yra darę ir anksčiau? Gal tokia suktybe naudojasi kaskart, kai tėvui ima nebesisekti? Visas šis reikalas žadėjo vien bėdas. Nolanas nuleido akis į kortas. Įspėjantis balselis galvoje, kuris įprastai tylėdavo, dabar plyšavo visa gerkle, prabudo savisauga. Galėtų mesti tas kortas ir išlošti tuos pačius pinigus kitur…
Šis laimėjimas susijęs su tam tikrais įsipareigojimais, tiksliau – nekalta mergina. Šito jam visai nereikia. Ką jam veikti su nekalta mergele? Nolanas neketino gulti su mergina į lovą prieš jos valią. Jo akys nukrypo į pinigų krūvelę stalo viduryje. Tačiau pinigų traukai buvo sunku atsispirti… Tik didikai stato tokias sumas. Prireiktų kelių naktų, kol tiek išloštų prastesniuose lošikų susiėjimuose. Būtų gaila praleisti auksinę progą. Šįvakar galėtų įgyvendinti tikslą. Jo viltys pasiekiamos ranka… ir kažkokia skaistuolė nepastos jam kelio. Grafas kilstelėjo ranką ir pamojo dukrai.
Jausdama, kad tėvas ir visas stalas ją stebi, Džana pamatė mostą. Paširdžius suspaudė nerimas. Kokį velnią jis dabar sumanė? Ar to pragaro, kurį teko iškęsti šią popietę, neužteko jo nuobodžiui patenkinti? Dantės „Inferno“ – vieni niekai, palyginti su grafu Minočiu, kai šis siekia keršto ir to, ko užsigeidžia.
Kad nusiramintų, mergina kelis kartus perbraukė delnais sijono klostes, jas sulygino ir tyliai pakartojo mantrą: grafas nestos man skersai kelio; aš jam neleisiu. Kad ir ką jis padarytų, ji bus sumanesnė, pergudraus jį kaip visada. Darė tai penkerius metus, ištvers dar mėnesį. Jis man nieko nepadarys. Neišdrįs. Pinigai apsaugos mane. Tačiau šįvakar žodžiai nesuteikė įprasto nusiraminimo. Jos laisvė jau arti – liko vos mėnuo vadinamosios grafo globos.
Prie stalo grafas suėmė ją už rankos, negalėdama tverti jo prisilietimo Džana atšlijo.
– Vis dar nusiminusi dėl popietės, meilute? – sausai pasidomėjo jis, tarytum popietė tebūtų buvęs nereikšmingas rūpestėlis, paprastas žaidimas, nors taip nebuvo – nei jai, nei jam. Tačiau Džana daugiau nepakęs jo prisilietimų.
– Ką padarėte? – žemu balsu paklausė mergina įsmeigusi į jį akis. Vyrai prie stalo nužiūrinėjo ją su gašliu goduliu. Džanos nerimas vis stiprėjo, bet ji neišsidavė. Grafas norėtų pamatyti jos baimę ir pajusti, kad gali ją valdyti.
Vyras patraukė pečiais, tarsi rodytų, kad nenutiko nieko svarbaus.
– Šįvakar man nesiseka. Bet reikalai tuoj pasitaisys. Turiu gerą ranką. Tikrai išlošiu.
Džana nujautė, kur suka šis bjaurus pokalbis. Ji atlaikys. Mergina jau ketino išsisegti perlų auskarus, kurie kadaise priklausė jos motinai. Šįvakar grafas liepė jais pasipuošti. Turbūt planavo priversti ją juos atiduoti. Žinojo, kaip ji brangina šį papuošalą. Kartą Džana jau pasipriešino jo įsakymui ir padarė klaidą – parodė grafui, kaip vertina šiuos auskarus. Ji greitai pasimokė ir klaidos nebekartos.
Grafas papurtė tamsiaplaukę galvą. Džana sukando dantis ir pasirengė atsegti perlų vėrinį. Tai tik daiktai, sakė ji sau. Nuramink jį, duok tai, ko nori. Tai nieko nereiškia. Po jųdviejų kivirčo šią popietę reikalavimai galėjo būti ir didesni. Ji parodys dėkingumą už šią menką malonę. Džana tik troško kuo greičiau viską baigti. Padarys viską, kad ištemptų dar mėnesį. Tada jai sukaks dvidešimt dveji, ir ji galės pareikšti teises į paveldėjimą be jo pagalbos. Džana niekaip nepajėgė suvokti, kuo šis žmogus patraukė jos motiną.
Grafas vėl papurtė galvą, ir Džana sustingo.
– Tu labai dosni, bet bijau, kad perlų nepakaks, – jo lūpas perkreipė žiauri šypsena. – Bent jau šių perlų. Tačiau šiems džentelmenams vienas perlas pasirodė vertingas, – vyras patylėjo. – Pastačiau tave, Džana. O konkrečiau – perlą tarp tavo kojų.
Merginą užplūdo panika. Iškrypėlis pakartojo tuos vulgarius žodžius akivaizdžiai mėgaudamasis. Iš pirmo žvilgsnio – pasibaisėtinas statymas. Tačiau tikrąjį baisumą galėjo suvokti tik pats grafas.
– Nejau mano motina jums reiškia tiek mažai, kad paverstumėte jos dukrą kekše?
– Tavo motina mirusi, – bejausmiu balsu atrėžė jis. – Šią popietę siūliau geresnę išeitį, bet tu atsisakei. Pati prisiprašei.
Lik rami. Nieku gyvu nerodyk jausmų. Dabar Džana suprato vyrų žvilgsnius. Jie ją nurenginėjo įsivaizduodami, ką su ja padarytų, išskyrus vieną, kurio akys buvo įbestos į grafą. Džanai nudiegė paširdžius. Savitvarda menko. Tik sutelkusi visas pastangas ji išlaikė ramybę. Džanai norėjosi griebti tas meistriškai išpūstas stiklo taures nuo stalo ir trenkti jas į šilku apmuštas sienas, balsu išlieti įsiūtį dėl barbariško grafo poelgio. Tačiau ji nieko neparodys šiems vyrams, o užvis labiau – grafui, kuris manė galįs leisti ją per rankas, užstatyti it kokį vidutinės vertės žaisliuką, kortos mostelėjimu sužlugdyti jos planus, lyg jos žodis nieko nelemtų. Nors dėl paskutinio punkto būtų galima nesutikti – kol nesulaukei dvidešimt dvejų, teisiniu požiūriu neturi žodžio.
– Tai kerštas, – tėškė ji, gyslas sprogdino pyktis. Jeigu būtų vyras, nudėtų grafą. Bet jeigu būtų vyras, nieko panašaus nebūtų nutikę. Džana būtų seniausiai palikusi grafą. – Jūs mane šantažuojate.
– Taip, brangioji mano, nutinka, kai nepalieki man kito pasirinkimo, – sušnypštė jis.
– Siūlėte tekėti už to pasileidėlio Romano Lipio arba už jūsų paties, – spjovė Džana. – Kažin ar buvo iš ko rinktis, nes ir vienu, ir kitu atveju didžioji mano palikimo dalis būtų atitekusi jums. – Grafo veidas apniuko, ir Džana pajuto akimirksnio pasitenkinimą. – Nesu kvaila. Žinau, ką judu su Lipiu rezgate. Judu nusprendėte pasidalyti mano palikimą.
– Turiu ką nors gauti, Džana. Padėsi man ar ne, bet savo penkis tūkstančius aš atsiimsiu. Neturiu nė skatiko, man likai tik tu. Nesijaudink. Aš išlošiu, o tu galėsi dar kartą apmąstyti pasiūlymą. Nesureikšmink visko. Pastačiau tave tik teoriškai.
Plačiai šypsodamasis grafas įsitaisė krėsle. Vaidino linksmą bičiulį, nors toks įvaizdis nederėjo prie trumpo ir atžaraus jųdviejų pokalbio. Džana jautėsi pakliuvusi į spąstus. Jeigu galėtų – bėgtų, tačiau ji ne tik neturėjo kur bėgti, būtų tiesiog nepajėgusi. Nelemta suknelė pernelyg sunki, su ja ji įstengė tik ramiai vaikščioti. Tad Džana stovėjo ir laukė, žiūrėjo ir stengėsi nepulti į paniką.
Apimtas lažybų įkarščio, įraudęs ir užtikrintas savo pergale grafas palinko į priekį.
– Gerai, džentelmenai, parodykite kortas.
Džana nutyko. Išmušė tiesos akimirka.
~3~
Nolanas žinojo tiesą dar prieš atskleidžiant kortas. Grafo ranka buvo gera – suprantama, kodėl jis tikėjosi išlošiąs. Tačiau grafas, kaip ir daugelis kitų neprofesionalių lošikų, stokojo gebėjimo matyti toliau savo rankos. Nolanas žinojo ne tik tai, ką turi jis pats, bet ir kitų žaidėjų kortas. Grafas dar neperprato, kad ranka gera tik tada, kai palygini ją su kitomis.
Nolanas