Aistringasis Leo. Линн Грэхем

      – Tai paistalai, Greise. Aišku, kad vyksi į Turkiją su Džene, – Greisės teta Dela Donovan pertraukė dukterėčios prieštaravimus, kaip įprasta, stačiokiškai ir valdingai. – Ar supranti, kad tai nemokamos atostogos? Tas, kuris turi nors truputėlį sveiko proto, nenusuks nosies nuo tokio pasiūlymo!

      Greisė neatitraukė akių nuo gražaus sodo už tetos ir dėdės solidaus namo šiaurinėje Londono dalyje. Jos galvoje buvo tikra painiava, nes skubiai bandė sugalvoti mandagų pasiteisinimą, kad išvengtų abejotino malonumo atostogauti su pussesere.

      – Juk tu jau išlaikei tuos kvailus egzaminus, tiesa? – cyptelėjo jos pusseserė Dženė nuo odinės sofos, stovinčios kambarėlyje šalia virtuvės, kur sėdėjo Greisė ir Dženės motina. Motina ir dukra buvo labai panašios – abi aukštos lieknos blondinės, priešingai nei Greisė, kuri buvo nedidelio ūgio, kaip ugnis raudonais gaurais ir strazdanota.

      – Taip, bet… – Greisė turėjo pasistengti nuslėpti žaliose akyse šmėstelėjusį nerimą ir neišsiduoti, jog ketino, kai turės laiko, padirbėti vietiniame bare, kad susitaupytų šiek tiek pinigų ir vasaros pabaigoje grįžusi į universitetą nejaustų jų stygiaus. Kiekvieną užuominą, kad jai reikėtų finansinės paramos, teta sutikdavo priešiškai ir laikydavo tai prasto tono išraiška. Kita vertus, nors jos teta buvo įtakinga advokatė, o dėdė – gerai apmokamas verslo vadovas, Greisė tik tada gaudavo pinigų, kai jų užsidirbdavo. Nuo pat vaikystės Greisė juto, kad namuose jos ir Dženės padėtis labai skiriasi.

      Dženė gaudavo kišenpinigių, o Greisė – atliktinų namų ruošos darbų sąrašą. Jai, tuomet dar dešimtmetei, buvo paaiškinta, kad ji nėra tikra jų duktė, kad nieko nepaveldės nei iš tetos, nei iš dėdės ir kad suaugusi turės verstis pati. Tad Dženė lankė privačią mokyklą, Greisė – valstybinę, kuri arčiau namų. Dženė lankė jojimo pamokas ir turėjo savo žirgą, o Greisė, jei kada tekdavo pajodinėti, turėjo po pamokų kasdien valyti jojimo mokyklos arklides. Dženei ruošdavo gimtadienio vakarėlius ir leisdavo miegoti pas drauges, o Greisei tai buvo užginta. Dženė baigė gimnaziją, išlaikė valstybinius egzaminus, iškart įstojo į universitetą, o dvidešimt penkerių jau dirbo populiariam madų žurnalui. Greisė šešiolikos turėjo mesti mokyklą ir slaugyti dabar jau mirusią Delos motiną ponią Grei. Ligonės slaugymas bei siekis tęsti mokslus neakivaizdiniu būdu iš jos atėmė nerūpestingus paauglystės metus.

      Gėda dėl karčių apmąstymų raudoniu nudažė Greisės širdies formos veidą. Ji suprato, kad neturi jokios teisės jausti kartėlį, nes visus tuos metus slaugydama neįgaliąją grąžino skolą šeimai, kuri ja pačia rūpinosi vaikystėje. Šiaip ar taip, Greisę po motinos mirties priglaudė Donovanai, o ne kas kitas. Jei dėdė nebūtų įsikišęs, ji būtų patekusi į globos sistemos gniaužtus, ir nors Donovanai jos nemylėjo ir nesielgė taip gerai kaip su savo dukra, pas juos jai buvo saugu, ji galėjo lankyti gerą mokyklą.

      Tai kas, kad ji jų namuose gyvena lyg našlaitė Viktorijos laikų labdaros įstaigoje? Tai palyginti maža kaina už pastovų valgį ir patogų miegamąjį, tvirtino ji sau. Greisė nuolat sau tai primindavo, kai dėdės šeimos nariai reikalaudavo iš jos paslaugumo, ir prikandusi liežuvį vaizdavo, kad tos paslaugos jai mielos, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Kartais ją suimdavo baimė, kad ims ir pratrūks, tad teko nuolatos valdytis ir sekti, kad kartais neišsprūstų koks žodis.

      – Na, tada, manau, tu sudarysi man keblumų, – virkavo Dženė, lyg būtų jaunesnė, nei iš tikrųjų buvo. – Juk mergaitės vienos nevyksta atostogauti, tiesa? O nė viena mano draugė neturi tiek laiko, kad galėtų vykti drauge. Patikėk, tu likai vienintelė, Greise.

      Greisė suspaudė putnias lūpas ir nubraukė vilnijančias raudonas garbanas nuo kaktos, kur nuo įtampos susimetė skausmas. Jos pusseserės geriausiai draugei Lolai, kuri ketino lydėti ją kelionėje, per automobilio avariją lūžo abi kojos. Deja, tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios Greisė buvo pakviesta užimti Lolos vietą. Greisė nenorėjo lydėti Dženės, nors jau labai seniai jai neteko mėgautis atostogomis.

      Liūdna dar ir tai, kad Dženė nemėgo Greisės. Niekada nemėgo, ir net suaugusios jos vengė leisti laiką kartu. Dženė buvo dievinamas vienintelis vaikas ir piktinosi, kad šeimoje atsirado dar viena mergaitė, o Greisė net nebuvo tikra, ar galėtų kaltinti savo pusseserę dėl jos priešiškumo. Donovanai tikėjosi, kad jų dukteriai Greisė bus kaip sesuo, bet gal dėl to, kad tarp mergaičių tebuvo vienų metų skirtumas, Dženei prabudo noras varžytis. Padėtis dar pablogėjo, kai Greisės mokslo pasiekimai pasirodė žymiai aukštesni ir ji, nepaisant pertraukto mokslo, įstojo mokytis medicinos.

      – Kai liko tiek mažai laiko, manau, nieko tau daugiau nebelieka, tik Greisė. – Dela užjaučiamai ir supratingai pažvelgė į savo dukterį. – Bet esu tikra, kad ji panorės palaikyti tau draugiją.

      Dženė suaimanavo.

      – Ji beveik negeria alkoholinių gėrimų. Neturi vaikino. Daugiau nieko neveikia, tik mokosi. Ji lyg iš praeito šimtmečio!

      Dela susierzinusi pažvelgė į Greisę.

      – Juk tu vyksi su Džene, tiesa? – primygtinai reikalavo ji. – Nenoriu patirti išlaidų keisdama pavardę ant užsakymo dokumentų, jei atsisakytum.

      – Vyksiu, jei Dženė taip nori… – Greisė žinojo, kada reikia nusileisti, nes Delai priešgyniauti nevalia.

      Kadangi gyvendama po Donovanų namų stogu mokėjo tik nedidelę nuomos dalį, lemiamais šeimos gyvenimo momentais Greisė turėjo daryti tai, kas liepiama, patinka jai tai ar ne. Dar vaikystėje buvo patyrusi, kad ji savaime turi jiems paklusti, o jai nenorint vykdyti nurodymų su pasipiktinimu buvo priekaištaujama dėl nedėkingumo.

      Vadinasi, mokslo reikmėms Greisė nebesukaups tokios pinigų sumos, kaip kad tikėjosi. Dar labiau kėlė nerimą klausimas, ar grįžus nebus užimta jos darbo vieta, nes juk išvyksta savaitei per patį vasaros įkarštį, kai baras pilnas lankytojų. Bosas pasamdys kitą darbuotoją. Ji sulaikė atodūsį.

      – Gerai, kad susiprotėjau užsakyti tau naują pasą, kai dar tikėjausi išvežti mamą atostogauti… – prisiminus senos motinos mirtį Delos balsas nutrūko, akys prisipildė ašarų.

      – Bet atostogoms paplūdimyje neturiu tinkamų drabužių, – Greisė įspėjo abi – motiną ir dukterį, nes žinojo, kad Dženei itin rūpi išvaizda ir madingi drabužiai.

      – Pažiūrėsiu, gal ką rasiu tarp tų, kurių nebedėviu, – suirzusi pareiškė Dženė. – Bet nežinau, ar tau pavyks užsitempti mano drabužius ant didžiulių krūtų ir plačios sėdynės. Kaip būsimoji gydytoja, visai nesirūpini savo kūno formomis.

      – Nemanau, kad ką galėčiau pakeisti, nes tokia esu iš prigimties, – linksmai atsakė Greisė, nes jau seniai buvo peržengusi ribą, kai Dženės kandžios pastabos apie jos figūrą galėjo ilgam sugadinti nuotaiką. Taip, Greisė būtų patenkinta, jei galėtų valgyti, ką panorėjusi, bet jai nebuvo lemta. Ji stengėsi nuolatos mankštindamasi padailinti tai, ką turi.