Neplanuotos vestuvės. Andrea Laurence
pasaulį kaip sėkmingas vadovas, per daug užimtas, kad rimtai įsipareigotų.
– Pajutau gailestį pati sau. Mano geriausias draugas Taileris vis nešiojo man gėrimus ir galų gale nusprendėme dingti iš vakarėlio ir pasivaikščioti Stripo bulvaru.
– Praleisk iki tos vietos, kur slapta susituokei, – spaudė Greta.
Jos angeliškame veide maišėsi nuostaba ir piktdžiuga: smagu gyventi svetimą gyvenimą.
Amelija papurtė galvą.
– Viskas susimaišę, bet Taileris priminė tą kvailą priesaiką, kurią davėme išleistuvių naktį. Prisiekėme, kad jei iki dešimtų baigimo metinių dar neturėsime šeimos, susituoksime.
– Taip ir padarėte! – sušuko Bri, didžiulės merginos akys išsiplėtė dar labiau.
– Taip. – Amelija ir pati negalėjo patikėti, bet jie tai padarė.
Kai pabudo kitą rytą, didžiulis deimantas ant piršto ir šalia gulintis nuogas vyras patvirtino didžiausias baimes. Praėjęs vakaras – ne ryškus sapnas. Tai iš tiesų nutiko. Ji ištekėjo už geriausio draugo.
– Žinai, susituokėme juokais. Aukštojoje mums nuolat kildavo keisčiausių sumanymų. Manau, Taileris norėjo tik mane pralinksminti, pasiūlė tekėti tik dėl to, kad po susitikimo nesijausčiau tokia vieniša. Tą akimirką toks sprendimas atrodė tiesiog nuostabus.
– Visada taip atrodo, – pastebėjo Greta, tarsi turėtų kokios audringos patirties.
– Kokį, po velnių, gėralą ten gėrei? – pagaliau paklausė Bri, numetusi nuotakoms skirtą žurnalą, kurį vartaliojo norėdama suplanuoti savo pačios artėjančias vestuves.
– Kad ir kaip būtų, – tęsė Amelija tyčia nekreipdama dėmesio į Bri, – planavome vedybas anuliuoti, kai tik galėsime. Jis gyvena Niujorke. Aš – čia. Akivaizdu, kad tokia šeima ilgai netvers.
Netvers? Apie ką ji iš viso kalba? Aišku, kad nieko neišeis. Ji tiesiog ištekėjo už draugo iš mokyklos! Tailerio. Pažinojo jį iki pat panagių ir suprato, kad jis – ne šeimos žmogus. Per daug dirba, nuolat keliauja ir turi blogą įprotį kartkartėmis visai dingti nuo žemės paviršiaus. Amelija jį mylėjo, bet negalėjo pasikliauti. Ir štai. Ištekėjo už jo.
– Bet ir santuokos anuliavimo planas pasirodė ne toks, kokio tikėjausi. Paaiškėjo, kad negali anuliuoti santuokos vien dėl to, kad ištekėjai dėl kaprizo. Gal Niujorke įstatymai geresni, bet jei ne, mūsų laukia rimtos skyrybos. Bet kokiu atveju Taileris per daug keliauja ir neturi laiko pradėti procesą. Gavau iš jo vos kelias žinutes, kai buvo sustojęs Belgijoje, Los Andžele, Indijoje… Išvažiavusi iš Las Vegaso net telefonu su juo nekalbėjau.
– Kaip manai, jis tikrai toks užsiėmęs ar tavęs vengia? – paklausė Greta. – Situacija gali pasidaryti visai nemaloni. Negaliu net įsivaizduoti, kad permiegočiau su kuriuo nors draugu iš mokyklos laikų. Jei seksas būtų prastas, būtų sunku vėl į jį pažiūrėti. O jei geras… tada gal dar blogiau.
– Seksas buvo nuostabus, – prisipažino Amelija ir tuojau užsidengė delnu burną.
Negi tikrai pasakė garsiai? Ji papurtė galvą. Žodžiai patys išsiliejo, nes tai tiesa. Taileris buvo pats dėmesingiausias ir talentingiausias meilužis, kokį tik ji buvo turėjusi. Vestuvių naktis tokia, kad penkios aršiausios konkurentės pačios liko ryti dulkių. Ir Amelija nežinojo, ką ir galvoti.
– Tada gerai, – šyptelėjo Bri. – Pasakok.
– O, ne, – atkirto Amelija. – Ir taip per daug pasakiau.
– Gal jis vilkina laiką tikėdamasis dar kartą lyžtelėti cukriuko, – spėliojo Greta.
– Cukriuko neliko. Tai buvo vienintelė naktis ir abu tai žinome, – užginčijo Amelija, nors ir pati jautė, kiek tuose žodžiuose tėra tiesos. Ji troško daugiau, tik žinojo negalinti gauti. – Jis tiesiog užsiėmęs. Jis visada užsiėmęs.
Taileris aiškiai nesirūpino viską ištaisyti. Tose keliose žinutėse, kurias atsiuntė, patarė jai nusiraminti. Jei santuokos anuliuoti neįmanoma, skubėti nėra kur, juk Amelija nėra be proto įsimylėjusi ir netrokšta šią akimirką tekėti už ko nors kito, todėl nieko čia tokio. Taileris geriau nei bet kas kitas žino apie jos meilės nesėkmes ir numano, kad tokia tikimybė labai jau menka.
Tačiau Amelijai ta santuoka – rimtas rūpestis. Tuo labiau tokiomis aplinkybėmis. Net pagalvoti apie tai negalėjo, todėl stengėsi iš viso tokių minčių vengti. Nelabai skubu… bet…
– Tai tu tikrai ketini paprasčiausiai palikti vyrą, padovanojusį geriausią orgazmą gyvenime? – susiraukė Greta. – Nemanau, kad taip galėčiau, net jei vaikinas būtų iš viso nepakenčiamas. O judu su Taileriu mylite vienas kitą. Nuo draugų iki sutuoktinių vos vienas žingsnis, tiesa?
– Tai didžiulis šuolis per milžinišką bedugnę. Garantuoju.
Amelija neabejojo, kad žengti tokių žingsnių jiems daugiau nereikėtų. Taileris – geriausias jos draugas nuo devintos klasės, bet ji niekada neleido sau galvoti apie ką nors daugiau. Pirma, dėl vilties užmegzti kitokius santykius nebūtų drįsusi rizikuoti draugyste. Jei nepasisektų – o tokia tikimybė buvo gana didelė – Amelija prarastų patį svarbiausią žmogų gyvenime.
Antra, didžiulis skirtumas būti draugais ir meilužiais. Būti draugais lengva. Amelija nesunkiai taikstėsi su Tailerio turtais, valdingumu ir ilgais tylos periodais, jis pakentė Amelijos dramatišką romantinį gyvenimą bei išrankumą. Nieko čia tokio, kol jie draugai – tokios savybės neerzina. Kai su kuo nors susitikinėji, žmogaus keistenybės pasirodo gerokai ryškesnės ir galiausiai santykiai nutrūksta.
Bendramokslių susitikime Amelija jautėsi blogai, todėl apie tai negalvojo. Žinojo tik tiek, kad tuojau išbandys santuoką. Tą akimirką nieko nebuvo svarbiau nei nuplėšti Tailerio drabužius ir paragauti uždrausto vaisiaus. Stangrus vyro kūnas ir jaudinantys prisilietimai ją nustebino ir Amelija vis negalėjo juo pasisotinti. Net dabar, vien pagalvojus, kad galėtų vėl jį paliesti, visu kūnu nubėgdavo drebulys ir prabusdavo tokios kūno vietos, kurių neturėtų mausti nuo minčių apie Tailerį.
Grįžus po susitikimo, ją nuolat persekiojo prisiminimai apie kartu praleistą naktį. Santuoką atšaukti galima. Bet prisiminimų… Jų neištrinsi. Kaip Taileris ją lietė. Kaip išsunkė iš jos kūno tiek malonumo lyg būtų visą gyvenimą rengęsis šiai akimirkai… Amelija jau niekada nebepatirs to palaimingo anksčiau jausto abejingumo. Jiedu paragavo uždrausto vaisiaus.
Trumpas skimbtelėjimas pažadino Ameliją iš minčių sūkurio, kuriam buvo pasidavusi. Nauja žinutė. Pamačiusi vardą mergina piktai susiraukė telefonui. Velnią mini, velnias čia – galų gale dar vienas pranešimas nuo Tailerio. Deja, jokio atsakymo į milijonus klausimų nei atsako į laukimą, kurį privertė ją iškęsti po vestuvių. Teparašyta: Ar tu darbe?
Ko gero, jis galiausiai pasirengęs apie viską pasikalbėti. Gal kelioms dienoms sumažėjo skrydžių ir jis galų gale nusprendė žengti kitą žingsnį.
Taip, – atsakė ji į žinutę. Kai pasibaigs susirinkimas, jam paskambins. Tada galės užsidaryti kabinete ir leistis į ilgai lauktą pokalbį, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Natalija, vestuvių planuotoja ir biuro vadybininkė, tuojau atvažiuos su kava kaip kiekvieną pirmadienio rytą. Net paskutinės Amelijos gyvenimo katastrofos nepakeis Natalijos tvarkaraščio.
Tarsi pagal signalą Natalija atidarė pasitarimų kambario duris ir sustojo tarpduryje. Rankose laikė sugriebusi pakuotę – keturi kavos puodeliai tvirtai stovėjo vietose – kaip visada. Tačiau jos žvilgsnis buvo kažkoks keistas. Paprastai ramus veidas buvo suvargęs, lūpos suspaustos. Kažkas negerai.
– Kas atsitiko, Natalija? – paklausė Bri.
Natalija nusisuko nuo Bri, pažvelgė į Ameliją, ilga