Jis neplanavo meilės. Линн Грэхем
Gajetanui Leonečiui pasitaikė prasta diena. Viskas prasidėjo apyaušriu, kai išsikrovė telefonas, pirma parodęs daugybę nuotraukų, kurios įsiutino jį ir dar labiau siutins senelį, labai konservatyvų Leonečių investicijų banko valdybos narį. Gaila, kad atleisti moterį, atsakingą už istoriją bulvariniame laikraštyje, buvo vienintelis pasitenkinimas, kurio Gajetanas galėjo tikėtis.
– Tu nekaltas, – tyliai pasakė Gajetano advokatas Tomas Sendifordas, vidutinio amžiaus vyrukas.
– Žinoma, kad kaltas, – suniurnėjo Gajetanas. – Ten buvo mano namai, mano vakarėlis ir ta moteris mano lovoje, kuri surengė prakeiktą vakarėlį…
– Celija buvo muilo operų žvaigždė, įnikusi į kokainą, tu nieko nežinojai apie jos įprotį, – priminė jam Tomas. – Ar jos neišvijo iš šou paskui, kai ją išspyrei?
Gajetanas linktelėjo, dar stipriau sugriežė baltutėliais lygiais dantimis.
– Tiesiog nepasisekė… ir tiek, – taip manė Tomas. – Negali iš anksto prašinėti savo svečių rekomendacijų, nes tu nė velnio nenutuoki, ar visi jie tokie geri, kaip atrodo.
– Geri? – pakartojo Gajetanas; dailus pailgas veidas susiraukė.
Nors jis gimė ir augo Anglijoje, italų kalba jam buvo gimtoji, todėl jis retkarčiais susidurdavo su nepažįstamais angliškais žodžiais ir žodžių junginiais.
– Padorūs, garbingi piliečiai, – kitais žodžiais paaiškino Tomas. – Tarkime, buvo būrelis prostitučių. Na, kaip tai išsiaiškinti rafinuotų ir privilegijuotų žmonių pasaulyje?
– Žurnalistai viską išsiaiškins, – kategoriškai atrėmė Gajetanas.
– Aprašę didelę paslaptį kvailame straipsnyje Orgija rūmuose. Viskas bus pamiršta po penkių minučių… Tačiau toji nuoga šviesiaplaukė, šokanti fontane, atrodo nepamirštama, – pastebėjo Tomas, iš naujo tyrinėdamas laikraštį ir norėdamas aptikti nepadorių kėslų.
– Aš jos neprisimenu. Anksti išėjau, nes skridau į Niujorką. Visi dar buvo su drabužiais, – abejingai atsakė Gajetanas. – Man tikrai nereikia dar vieno panašaus skandalo.
– Panašu, kad skandalai tave persekioja. Turbūt senolis ir banko taryba kaip visada pasipiktinę, – su užuojauta pastebėjo Tomas.
Tylomis pritardamas Gajetanas suspaudė dideles geidulingas lūpas. Dėl ištikimybės ir pagarbos šeimai už paskutinį skandalą jis sumokėjo savo savigarba ir svajonėmis. Leidosi septyniasdešimt ketverių senelio Rudolfo išvadinamas negražiai besielgiančiu mokinuku ir pakenkė milijardieriaus, kurio patarimo investuoti vaikėsi ne tik Jungtinės Karalystės, bet ir kitų šalių vyriausybės, vardui. Kai Rudolfas pradėjo rėžti savo mėgstamą pamokslą apie Gajetano sukinėjimąsi tarp moterų, jam teko keliskart giliai įkvėpti, kad atsispirtų norui išaiškinti seneliui, kad ne tik vyrų, bet ir moterų lūkesčiai bei vertybės nuo praėjusio amžiaus vidurio pasikeitė.
Sulaukęs dvidešimt vienų Rudolfas Leonetis vedė kuklią žvejo dukrą ir per penkiasdešimt ištikimų santuokos metų nė karto nesidairė į kitas. Keista, kad vienturtis jo sūnus Gajetano tėvas Rokas nepaklausė tėvo patarimo ir neišnaudojo ankstyvos santuokos privalumų. Rokas buvo pagarsėjęs mergišius ir neįveikiamas lošėjas. Vedė jaunutę merginą, kuri jam tiko į dukteris, tik sulaukęs penkiasdešimties, užaugino vieną sūnų ir po dešimtmečio išleido paskutinį atodūsį, persistengęs kitos moters lovoje. Gajetanas manė, kad vos gimęs pradėjo mokėti už tėvo nuodėmes. Sulaukęs dvidešimt vienų ir dirbdamas viename pelningiausių bankų pasaulyje, jis jautėsi pavargęs, nes buvo priverstas nuolatos įrodinėti savo vertę ir pasitenkinti nedidelėmis valdytojų tarybos užduotimis. Leonečių bankui jis jau uždirbo milijonus ir nusipelnė užimti vadovo kėdę.
Iš tikrųjų tą rytą grėsmingas Rudolfo ultimatumas Gajetaną supykdė.
– Niekada nebūsi šito banko vadovu, jeigu nekeisi gyvenimo būdo ir netapsi gerbiama šeimos galva! – piktai pagrasino senelis. – Aš neparemsiu tavęs taryboje ir nesvarbu, kad esi nepakartojamas, jie visada manęs klauso… Jie puikiai prisimena, kaip tavo tėvas rizikingais sumanymais vos nesužlugdė banko!
Bet kaip Gajetano intymus gyvenimas iš tikrųjų susijęs su jo įžvalgumu ir bankininko kompetencija? Nuo kada žmona ir vaikai virto vieninteliu vyro brandos ir sprendimų priėmimo rodikliu?
Gajetanas visiškai netroško vesti. Tiesą sakant, jis šiurpo vien pagalvojęs, kad tektų prisirišti prie moters visą likusį gyvenimą ir drebėti nuo minties apie skyrybas, kurios iš jo atimtų pusę turto. Jis labai sunkiai dirbo. Įgijo akademinių žinių pačiose autoritetingiausiose tarptautinėse mokymo įstaigose, baigė jas su pagyrimu, jo pasiekimai iki šiol buvo didžiuliai. Kodėl jų neužteko? Jeigu palygintų, jo tėvas mokslo atžvilgiu buvo niekam tikęs, sugadintas turtuolių berniukas, kaip koks Piteris Penas jis nenorėjo užaugti. Toks lyginimas tikrai buvo netinkamas.
Tomas liūdnai pasakė Gajetanui:
– Juk neteko ir vėl klausytis senų gražbylysčių kaip susirasti paprastą merginą?
– Paprastą merginą, o ne vakarėlių liūtę, tokią, kuri mėgaujasi paprastais gyvenimo malonumais, – pažodžiui pakartojo Gajetanas, nes senelio kalbos visada vedė prie tos pačios išvados: vesk, nurimk, augink vaikus su atsidavusia moterimi… ir pasaulis stebuklingai virs tokiu, kokio nori Gajetanas, su linksmai šokančiais vienaragiais ūkanotame vaivorykštės nušviestame horizonte.
Kaulėtą jo veidą perkreipė ciniška šypsena. Jis matė, kuo virsdavo tokia svajonė vieną kartą vedusiems ir išsiskyrusiems draugams.
– Gal tau reikėtų laiku nusikelti į praeitį, į penktą dešimtmetį, kad rastum tą paprastą mergaitę, – šmaikštavo Tomas stebėdamasis, kaip moterų išsivadavimo ir karjeros galimybių era menkai tepaveikė Rudoflą Leonetį, kad jis vis dar tikėjo, jog tokių moterų yra.
– Geriausia būtų, jeigu pristatyčiau paprastą merginą ir praneščiau ketinąs ją vesti. Rudolfas išsigąstų, – Gajetanas nekantriai šnopavo. – Jis pernelyg didelis snobas. Gaila, kad jis taip tiki, jog privalau vesti, kad atmeta mano darbus banke.
Įėjo asistentė ir ištiesė du vokus.
– Sutarties nutraukimas pažeidus konfidencialumo punktą ir pranešimas apie nuomos sutarties, susijusios su darbu, nutraukimą, – išvardijo ji. – Sraigtasparnis laukia jūsų ant stogo, pone.
– Kas čia vyksta? – susidomėjo Tomas.
– Skrendu tiesiai į Vudfildą atleisti namų šeimininkės, kuri žurnalistams perdavė nuotraukas.
– Tai padarė namų šeimininkė? – iš nuostabos sukluso Tomas.
– Ji paminėta straipsnyje. Ne iš teigiamos pusės, – abejingu balsu paaiškino Gajetanas.
Popė nušoko nuo dviračio, paspyrė atramos kojelę ir nuskubėjo į kaimo krautuvėlę nusipirkti pieno. Ji kaip visada vėlavo, bet kavos be pieno gerti negalėjo, pasijausdavo visiškai išsibudinusi tik kai išmaukdavo bent du puodelius. Ugninių blizgančių plaukų kupeta šokčiojo ant lieknų pečių, žalios akys spindėjo.
– Labas rytas, Frense, – ji linksmai pasisveikino su surūgusia pusamže moterimi, įsitaisiusia už prekystalio, ir įbedė nosį į piniginę ieškodama, kuo susimokėti.
– Stebiuosi, kad šįryt esi taip puikiai nusiteikusi, – dviprasmiškai leptelėjo parduotuvės savininkė.
– Kodėl turėtų būti kitaip?
Moteris pliaukštelėjo nučiupinėtą laikraštį ant prekystalio ir atsuko Popei, kad toji perskaitytų antraštę. Popė išbalo ir sugraibė leidinį, nekantraudama atvertė kitą puslapį ir sudejavo, išvydusi pažįstamą nuogos šviesiaplaukės, besirangančios fontane, nuotrauką. Tą nuotrauką padarė jos brolis Damijanas tą vakarą, kai vyko gėdingasis vakarėlis. Popė tai žinojo, nes aptiko jį kaip tik šią nuotrauką rodantį draugams.
– Atrodo, tavo motina išplepėjo, – pasakė Frensė. – Nemanyk, kad ponui Leonečiui patiks…
Pakėlusi akis Popė susidūrė su smalsiu, ją ryte ryjančiu žvilgsniu; paskubomis sumokėjo už laikraštį ir nėrė iš parduotuvės. Ta pati nuotrauka? Iš kur, po šimts, žurnalistai ją iškasė? O kur kitos nuotraukos? Vemiantys, laimei, neatpažįstami