Jis neplanavo meilės. Линн Грэхем
uniforma buvo tamsiai raudonas gundančio tinklo sijonas, prie kurio tiko juoda palaidinė su akmens paveiksliuku. Drabužiai aptempė mažutes apvalias krūtis, suveržė liemenį, o kojos atrodė dar ilgesnės.
Po savo pamainos sausakimšame bare Popė užsimetė paltuką ir lauke lūkuriavo Damijano, kuris turėjo atburgzti motociklu.
– Šiandien vakare savo malūnsparniu atskrido Gajetanas Leonetis, – trumpai drūtai pranešė brolis. – Jis reikalavo pasimatyti su motina, bet ji buvo girtutėlė, todėl pamelavau, kad susirgo. Jis liepė jai perduoti šituos vokus, kuriuos atplėšiau iškart, vos jis išėjo. Mamą atleido, o mes per mėnesį turime išsikraustyti iš buto.
Popė prasižiojo ir išleido du kančios ir nerimo kupinus atodūsius.
– Spėju, kad jis matė laikraštį, – išsiviepė Damijanas. – Jis tikrai nenusiteikęs su mumis gaišti.
– Nejau galime jį dėl to kaltinti? – paklausė Popė, ir jos širdis nusirito į kulnus.
Kur jie eis? Kaip gyvens? Jie nekaupė pinigų juodai dienai. Motina pragerdavo atlyginimą, o Damijanas tegavo pašalpą.
Bet Popė buvo kovotoja, visada tokia buvo ir bus. Labiau panašėjo į tėvą nei į motiną. Ir jai puikiai sekėsi susivaldyti, kai reikalai pakrypdavo netinkama linkme. Deja, motina taip ir neatsigavo gimus negyvam kūdikiui – tai teko išgyventi likus metams iki tėvo mirties. Dvi didžiulės netektys parklupdė Žasminą, ir ji niekada nebepakilo. Popė sunkiai nurijo seiles ir užlipusi ant motociklo apsivijo brolio liemenį. Ji iki šiol nepamiršo, kaip motina džiūgavo netikėtai vėlai pastojusi, tačiau nėštumas atnešė dar daugiau sielvarto ir kančių.
Kai motociklas riedėjo pro namą, Popė pastebėjo šviesą bibliotekos lange ir įsitempė. Gajetanas pasiliko nakvoti?
– Taip, jis vis dar čia, – patvirtino Damijanas, pastatęs motociklą. – Ir ką?
– Eisiu su juo pasikalbėti…
– Kam to reikia? – pralaimėtojo balsu paklausė brolis. – Kodėl jam turėtų rūpėti?
Bet Gajetanas juk turėjo širdį: taip nevilties apimta galvojo Popė. Bent jau būdamas trylikos jis turėjo širdį, kai jo tėvas mirtinai suvažinėjo šunį. Pastebėjusi ašaras Gajetano akyse ji ir pati verkė. Dinas buvo ir jos šuo, nes sukinėdavosi aplink ją, kol Gajetanas būdavo mokykloje, tik jis šito tikriausiai nežinojo. Vietoj Dino kito šuns niekas nepirko, o kai ji vaikiškai paklausė kodėl, Gajetanas atrėžė:
– Šunys nudvesia.
Ji buvo pernelyg jauna, kad iš tiesų suvoktų jo tokį požiūrį. Nuostabiose Gajetano akyse per tėvo laidotuves Popė neišvydo ašarų, bet jis atrodė priblokštas ne mažiau nei jo senelis mirus senelei. Seneliai Gajetanui buvo geresni tėvai nei tikrieji. Neprabėgus nė metams jo motina vėl ištekėjo ir iškeliavo į Floridą be sūnaus.
Popė giliai alsavo, žygiuodama prie didžiulio namo, jai iš paskos vilkosi Damijanas.
– Jau beveik vidurnaktis! – šnypštė jis. – Tu negali jo dabar trukdyti!
– Jeigu lauksiu rytojaus, išprotėsiu, – prisipažino ji.
Damijanas liko stoviniuoti šešėlyje, stebėjo, kaip ji nuspaudė durų skambutį ir laukė, susigrūdusi rankas į plataus dirbtinės odos švarko kišenes. Popė visai netoliese išgirdo balsą ir krūptelėjo iš nuostabos, pasukusi galvą pastebėjo kostiumu vilkintį vyrą, jis kalbėjo telefonu ir apšviestas mėnulio artinosi prie jos.
– Aš apsaugos darbuotojas, panele Arnold, – tyliai pasakė jis. – Pasakiau ponui Leonečiui, kad laukiate jo prie durų.
Popė susitvardė nenusikeikusi. Buvo pamiršusi griežtus apsaugos darbuotojus, kuriais Leonečiai nuolat apsitvėrę. Žinoma, nepavyks su Gajetanu naktį pasikalbėti nepastebėtai.
– Noriu pamatyti jūsų bosą, – pareiškė ji.
Vyras telefonu kalbėjo itališkai ir ji nesuprato nė žodelio, ką jis sakė. Kai jis susiraukė, ji suprato, kad gaus neigiamą atsakymą, todėl pasistiebė ir piktai šūktelėjo:
– Privalau pasimatyti su Gajetanu! Tikrai labai svarbu!
Po akimirkos ji išgirdo, kaip atidaromos dzingtelėjo sunkios durų sklendės. Kitas apsaugos darbuotojas linktelėjo jai ir, atidaręs duris į marmuro grindimis klotą vestibiulį su neįkainojamais paveikslais, pasitraukė nuo įėjimo. Popės nugara buvo šlapia nuo prakaito, bet ji karingai išsitiesė, nors viduje jau gūžėsi, jautėsi išsigandusi to, ką turėjo pasakyti Gajetanui. Tokias aplinkybes pakeisti galėjo tik jos liežuvis.
Popė Arnold? Gajetano atmintyje iškilo išblukę atvaizdai. Mažutė Popė, irkluojanti ežere ir nepaisanti jo perspėjimų; Popė, raudanti dėl Dino visos savo klasės akivaizdoje ir neketinanti susilaikyti; Popė, sulaukusi penkiolikos ir žiūrinti į jį tokiomis akimis, tarsi būtų įtikėjusi, kad jis galėtų pereiti vandeniu, stebinti jį su tokiu susidomėjimu, kuris po metų jau nebeatrodė nekaltas ir malonus. Galų gale geidulingai besišypsanti Popė, sėlinanti už krūmų, o jai iš paskos – jaunas ūkininkas, ir jie abu įnirtingai lyginosi sulamdytus, žole išteptus savo drabužius.
Turėdamas omenyje ilgus metus, kai Arnoldai dirbo jo šeimai, Gajetanas nusprendė, kad bus sąžiningiausia, jei bent pasimatys su ja ir išklausys, ką ji pasakys, norėdama apginti motiną. Ilgus metus apie ją net nepagalvojo. Ar ji tebegyveno su savo šeima? Gajetanas nustebo tai sužinojęs, nes visada manė, kad Popė pabėgs iš kaimo, – juk ji garsiai skelbė, jog tarnystė moderniame pasaulyje buvo tikra katorga. Pasitaisęs plaukų sruogą Gajetanas ironiškai mąstė apie tai, ką pasakys tiesmuka ir maištinga Popė. Kaip ji pasikeitė? Ar ji dabar dirbo jam, o jis mokėjo jai atlyginimą? Atsakymų jis nežinojo; suraukęs juodus antakius ir atsirėmęs į stalą bibliotekoje laukė, kol ji pasirodys.
Koridoriuje buvo girdėti kulniukų kaukšėjimas, o atsivėrusios durys atidengė kojas, kurios galėjo prilygti įdegusioms ir dailioms Las Vegaso šokėjų kojoms. Suirzęs nuo neįtikėtinai geidulingų minčių Gajetanas atitraukė akis nuo nepaprastai gražių kojų ir pažvelgė į veidą – ir dar kartą apstulbo. Laikas Popę Arnold pavertė aukšta, kerinčia raudonplauke. Jis spoksojo, negalėdamas liautis ir nelyginti, kokia ji dabar ir kokia buvo anksčiau. Spindinčios žalios akys liko tokios pat, bet apvalus veidas priminė širdį su įkypais skruostikauliais, žavia maža nosyte ir putliomis rožinėmis lūpomis, kurios būtų galėjusios sužadinti bet kurio vyro svajones. Gajetano tarpkojis sutvinkčiojo, jis įsitempė, susisiautė švarką, slėpdamas savo kūno reakciją, manydamas, jog Popė tik gardžiai pasijuoktų, nes iš bjauraus ančiuko, kurį jis kažkada atstūmė, virto gulbe.
– Pone Leoneti, – labai mandagiai pasakė ji, tarytum jie niekada anksčiau nebuvo susitikę.
– Prašau vadinti mane Gajetanu, – kreivai šyptelėjo jis, nematydamas priežasties, dėl kurios reikėtų laikytis formalumų. – Mudu nuo vaikystės pažįstami.
– Nemanau, kad kada nors tave pažinojau, – nuoširdžiai atsakė Popė; ji sutrikusi, bet susikaupusi stebeilijo į jį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона,