Karštas varžovas. Stefanie London
Kvin Delinger prislinko arčiau prie vazoninio augalo ir stengėsi timptelėti suknelę, kad neatrodytų, jog tvarkosi kelnaites. Nors ir trūktelėjo žemyn drabužį, nedėjo vilčių, kad iškirptė atrodys padoriai.
Vienas klaidingas judesys ir suknelė pradės veržti, o šį vakarą ji neketino viešai demonstruoti spenelių.
– Žinai, dendrofilija prastokai vertinama, – jos draugė Alana Peterson nusijuokė ir suėmusi už dilbio atitraukė Kvin nuo augalo. – Ar mėgini vienišės įvaizdžiu pasiekti aukštesnį lygį?
– Aš stengiuosi pirmam pasitaikiusiam nerodyti, ką valgiau priešpiečiams, – Kvin sučiaupė lūpas. – Ši suknelė nepadori.
Kvin pasuko į salę, tolyn nuo augalo žvilgančiais lapais. Prie lubų kabėjo plakatai su kasmetės konferencijos „Išmaningiausia technologinė naujovė“ logotipu.
Sienas puošė rėmėjų reklaminiai skelbimai, dideliame skystųjų kristalų monitoriuje keitėsi ankstesnių trijų dienų vertingiausių konferencijos akimirkų nuotraukos. Bet susirinkusieji kambaryje, rodos, labiau domėjosi pokalbiais ir gėrimais.
– Nebūk tokia drovi, – Alana permetė šviesius plaukus per petį. – Be to, pati sakei norinti pamiršti savo seksualines bėdas. Todėl turi patogiai jaustis savo kūne.
– Ar patogus jautimasis savo kūne apima ir būtinumą kuo daugiau jo rodyti?
– Nebūtinai. Bet sakei, kad nori grįžti į žaidimą, todėl tau reikia partnerio, – Alana mirktelėjo. – Ta suknelė atrodo gundomai. Nė vienas normalus vyrukas neatsilaikys.
– Jaučiuosi kaip dešrelė.
– Tai kūno apgaulė, – Alana pasakė tai kaip savaime suprantamą dalyką. – Reikia būti tvirtai.
– Man labiau patiktų mažesnė apgaulė, – Kvin užvertė akis.
– Turi nuostabų kūną, – Alana žiūrėjo į draugę nuoširdžiai susižavėjusi. – Kaip apmaudu, kad jį nuolat slepi.
Kvin atsiduso. Beprasmiška bandyti aiškinti apie santykius su savo kūnu kam nors, kas galėtų būti Victoria’s Secret modeliu. Kvin atrodė visiškai neblogai. Tačiau jos liaunos rankos ir kojos, pamėkliškai balta oda ir kūno auskarai tikrai nebuvo kaip iš prašmatnaus žurnalo.
Kvin slėpėsi už rožinės spalvos plaukų ir neįprastų drabužių. O jos užsisvajojusios kalytės veidas galėjo atbaidyti vyrus nuo daugiau nei vienos progos. Vyrų dėmesys nežavėjo Kvin… ypač galintis virsti pasityčiojimu.
– Be to, kas sako, kad seksas ir pažintys negali eiti ranka rankon? Galėtum tikėtis gauti orgazmą ir naują darbą. Čia yra keli svarbūs dalyviai – žaidimų kūrėjų studijos, kelios programinės įrangos projektavimo įmonės. Esu beveik tikra, kad mačiau vaikiną iš Microsoft bendrovės, – kalbėjo toliau Alana. – Švaistai savo gabumus toje apsaugos bendrovėje, o šefas žalio supratimo neturi, ką sugebi.
Kvin susiraukė.
– Tu teisi. Turėjau būti paaukštinta.
– Bet taip nenutiko. O firma pasirenka žmogų, neišmanantį tavo darbo, – Alanos akys blykstelėjo, kai ji palingavo galva. – Sumautas reikalas.
– Papasakok man apie tai, – atsiduso Kvin.
Jos apmaudas dėl Alanos pasipiktinimo (ir suknelės tempimo) išgaravo. Nors Alanos metodai kartais būdavo abejotini, bet ji darė viską, kad ištrauktų Kvin iš jos kiauto.
Tik su ja Kvin galėjo kalbėtis apie seksualines savo bėdas ir jų įveikimą. Kvin dar nebuvo pasiruošusi pasimatymui (tam reikėjo pasitikėjimo, kur kas viršijančio jos galias), bet galėjo susigrąžinti seksualumą. Viskas, ką jai reikėjo padaryti, tai susirasti tinkamą vaikiną.
– Mesk tą darbą, – pareiškė Alana, uždėjusi ant Kvin rankos savąją ir išvadavusi nuo minčių. – Jie nežino, kokia esi talentinga.
Kvin krimstelėjo vidinę skruosto pusę. Lengvabūdiškai Alanos ištarta mintis apie išėjimą iš darbo nuskambėjo visai priimtinai. Tačiau tai reikštų, kad vėl teks ieškotis kito… O darbo pokalbis gali ir nepasisekti.
Net jeigu gautų naują vietą, pradėtų su kitokia komanda ir turėtų iškęsti tą baisiai nemalonią naujos mergaitės būseną.
Ir ne tik tai. Kvin patiko dirbti Kobalto ir Deino bendrovėje. Ji žavėjosi savo vadybininku ir vertino bendrovės laimėjimus. Mergina neketino išeiti iš darbo, tiesiog norėjo įrodyti, kad viršininkai suklydo nepaaukštindami jos. Ji svajojo patekti į Kobalto ir Deino Technologijų apsaugos skyrių ir trejus metus pradirbusi informacinių technologijų eksperte suvokė, kad nori kilti karjeros laiptais. Kad geba daugiau.
– Aš gausiu tą darbą, – iškošė Kvin pro sukąstus dantis. – Naujas vaikinas yra laikina kliūtis.
Alana kilstelėjo antakius.
– Laikina kliūtis?
– Aha. Mano misija bus įrodyti viršininkui, kad jam esu reikalinga būtent aš.
– Jau įrodei, bet jie neatkreipė dėmesio, – Alana susiraukė ir primerkė mėlynas akis.
– Aprimk, Mamyte Globėja. Mielai parodysiu jiems, kad nesu iš kelmo spirta.
Abi merginos stovėjo kambario kampe ir stebėjo minią. Čia buvo įvairiausių žmonių: vyrai su kostiumais ir džinsais, seni ir jauni, nuostabus tautybių ir kultūrų kratinys.
Tačiau beveik vien vyrai.
Kaip informacinių technologijų ekspertė ir užkietėjusi žaidėja, Kvin buvo įpratusi priklausyti mažumai. Jos su Alana išsyk susiėjo vidurinėje mokykloje, nes informatikos klasėje dažnai būdavo vienintelės mergaitės. Abi įstojo į technologijos koledžą, pradėjo dirbti, vėliau jų keliai taip ir neišsiskyrė.
Alana niekada nenukabindavo nosies ir visuomet naudojosi išvaizda, kad pasiektų savo. Ji manė, kad jeigu vyrai domisi ja, tuo galima pasinaudoti. Kvin, priešingai, buvo tikra introvertė. Ji mieliau dirbo su mažomis grupėmis, turėjo kelis artimus brangius draugus, o nuo kitų laikėsi atstumo.
– Jeigu ir toliau timpčiosi suknelę, išardysi siūlę, – įspėjo Alana. – Priversiu už tai sumokėti.
– O aš pakviesiu tave sužaisti „Mirtiną kovą“, laimėtoja viską pasiims, – atšovė Kvin.
– Nebūsiu tokia kvaila, kad dukart užlipčiau ant to paties grėblio, – Alana gailiai šyptelėjo blizgančiomis lūpomis. – Kalbi apie gėdingą pralaimėjimą.
– Greičiau nei per dvidešimt sekundžių, jei atmintis neapgauna.
– Vis tiek tvirtinu, kad sukčiavai.
Kvin nusijuokė.
– Bet tai tau padeda naktį miegoti.
Salė gaudė, muzika maišėsi su pokalbiais ir juoku. Padavėjai nardė tarp susirinkusiųjų su sidabriniais padėklais, nukrautais šampanu, vynu bei alumi. Kvin anksčiau nebuvo lankiusis kokteilių vakarėlyje, todėl nustebo, kad kokteilių tikrai nebuvo. Jos lyg ir netraukė gėrimai su skėtukais, bet vis dėlto…
– Ar ką nors čia pažįsti? – pasiteiravo Kvin paėmusi taurę raudonojo vyno iš praeinančio padavėjo. Gurkštelėjo ir stengėsi nesusiraukti – gėrimas buvo ne jos skonio.
– Tik vaikiną, kuris įtraukė mus į sąrašą. Atpažįstu vos kelis žmones. Tas vyrukas… – Alana parodė vyresnio amžiaus vyrą pilku kostiumu, – …yra įmonės Strike-vision vykdomasis direktorius. Esu beveik tikra, kad mačiau vieną iš „Popžvaigždutės žaidimų“.
Kvin linktelėjo. Jos nežavėjo televizijos žvaigždžių šlovė, bet parodyk jai žmogų, atsakingą už žaidimą „Šventųjų eilė“, ir pasijus kaip šešiolikmetė gerbėja Džastino Biberio koncerte.
– Taigi kodėl tu esi čia? Netikiu, kad tik kaip mano kompanionė.
– Noriu padėti tau užmegzti ryšį, – prisipažino Alana.
– Atviliojai mane čia apgaule? – Kvin vėl trūktelėjo suknelės kraštą. – Dar privertei vilkėti šią šlykščiai nepatogią suknelę. Visai nenuostabu.
– Tai vardan gero tikslo. Man pavyko