Draudžiu. K.B.M. Lion
slenka lėčiau nei visada. Rodosi, visi susimokė prieš mane. Galų gale, kai ateina laikas susitikti su mokinių komiteto atstovais, direktorius liepia pakviesti poną Abernatį. Pirma mintis – pasiųsti mokinį, bet apsigalvoju ir nueinu pati. Pamokos baigėsi, tad nuogąstauju, jog jis jau bus išėjęs. Pasibeldžiu į rudas medines duris ir laukiu kvietimo. Tyla. Nulenkiu rankeną tikrindama, ar klasė užrakinta. Durys atsidaro. Nedrąsiai įžengiu vidun. Patalpa skendi prietemoje, o ore tvyro sodrus medžio ir acetono kvapas, sumišęs su pjaunamo metalo kvapu. Šis kvapų mišinys svaigina ir atpalaiduoja. Santjagas visada kvepia medžiu. Kaip tik tai mane ramina.
Apsidairau ir tolimiausiame kampe pamatau vos praviras duris, pro kurias skverbiasi šviesa. Gal jis ten. Žengiant arčiau ausis pasiekia tylus šnaresys. Kelis kartus pastuksenu į duris ir atveriu jas.
– Abernati, tu čia? – pašaukiu ir neišgirdusi atsako įeinu į didesnę patalpą.
Kairėje stovi ilgas metalinis stalas, apkrautas lentelėmis ir įrankiais. Už jo ant sienos kabo dar daugiau įrankių ir brėžinių. Kitoje pusėje stovi medžio apdirbimo staklės ir dar kažkoks aparatas, galbūt metalui lydyti, jis atrodo jau seniai nenaudojamas. Ant medinių grindų mėtosi skiedros, keli purvini skudurai. Atsargiai juos paspiriu eidama prie kabinetą skiriančios vielinės tvoros. Už jos girdėti triukšmas.
Sustingstu. Džeimsas nusisukęs kažką meistrauja. Jo judesiai tikslūs ir užtikrinti, tačiau mane priverčia stabtelėti kas kita. Vyras dirba nusirengęs marškinėlius. Raumeninga nugara blizga nuo prakaito lašelių. Juodos sportinės kelnės šiek tiek pasmukusios, matyti dvi žavios duobutės virš sėdmenų. Manyje įsižiebia kaitri liepsnelė ir raumenys tarp kojų įsitempia. Velniai rautų. Prikandu lūpą, kad neimčiau inkšti kaip alkanas šunytis, ir pradedu koneveikti save už nedoras mintis. „Nagi, Kora, žmogus dirba, o tu, ištekėjusi moteris, varvini seilę. Taip nepridera. Be to, ir jis turi šeimą, tad apsiramink, nebesi mokinukė.“
– Dieve! – šūkteli vyras staigiai atsisukęs. – Ponia Zalvares, išgąsdinai mane.
Stoviu praradusi žadą ir spoksau, ne – riju akimis jo raumeningą krūtinę. Tobulu pilvo presu sruvena prakaito lašeliai. Dar nesu mačiusi tokio proporcingo ir raumeningo vyro kūno. Ką jau ten – be savo sutuoktinio, nesu mačiusi jokio kito apnuoginto vyro kūno.
– Zalvares? – Džeimsas pamoja ir aš atitokstu.
– A, taip. Atsiprašau, – nuleidžiu akis ir įsižiūriu į aukštakulnių nosis. – Tuoj vyks susirinkimas dėl pasirengimo kalėdiniam paradui ir… – užsikertu vėl pakėlusi akis į jį. Džeimsas šluostosi prakaitą skuduru. Vaizdas dar seksualesnis nei pirma matytas.
– Ir? Mikčiosi toliau? – jis kreivai šypteli. „Nagi, Kora, susiimk.“ Užsimerkiu ir giliai įkvėpiu.
– Turi dalyvauti, nes mums teks kartu viską ruošti, – pasisuku eiti, kol mintys vėl neišsiblaškė.
– Dabar pat? Man sekti paskui tave? – jo balse išgirstu kažką panašaus į pašaipą, o gal jis mėgina flirtuoti. Mano smegenys nesugeba to perprasti.
– Gal apsirengtum. Manau, mokiniai neturėtų matyti pusnuogių mokytojų.
– Bet tau juk patiktų, norėtum ir toliau gėrėtis šiais plieniniais raumenimis, – jo balsas prityla ir įgauna gundomo girgždesio. Tarp kojų vėl pajutau tvinksėjimą.
– Ak, tik nereikia. Paskubėk, – deduosi nekreipianti dėmesio į provokacijas.
Lyg vejama išlekiu į koridorių ir tik jį įpusėjusi sustoju. Priglaudžiu delną prie krūtinės ir bandau nuraminti stipriai plakančią širdį. Užsimerkus prieš akis vėl iškyla ką tik regėtas vaizdas, o ausyse skamba gundomas balsas. „Nagi, Kora, tai tik juokai. Nereikšmingi, kvaili juokeliai. Su Mija juk dažnai apsikeičiate šmaikščiomis pastabomis. Nesureikšmink viso to. Ramiai.“
3
– Ponia Zalvares, – jau ne pirmą kartą į mane kreipiasi Zoja Gusman. Mergina pamoja man stebeilydama į baltą lapą – ten turėčiau surašyti viską, ko mums gali prireikti ruošiantis paradui.
Negaliu susikaupti, kai tas vyras stovi kitapus stalo. Galvoje sumaištis. Iš paskutiniųjų stengiuosi jį ignoruoti, lyg jo čia nė nebūtų.
– Manau, idėja gera, neturėtume patirti pernelyg daug išlaidų, – išsišiepęs pritaria Zojai Džeimsas.
– Ne, – piktai sakau ir pažvelgiu į vyrą priešais. Dabar jis apsirengęs, kaip pridera mokytojui. Sumirksiu prisiminusi apnuogintą krūtinę, kurią dabar slepia balti marškiniai. – Uždėti talismanui ir futbolininkams kepuraites būtų pernelyg paprasta ir neįdomu. Mums reikia grinčų kostiumų ir futbolininkų marškinėlių.
– Bet tai viršys biudžetą. Dekoracijų medžiagos ir taip daug kainuos, – Džeimsas palinksta virš stalo ir įsiremia delnais į kraštą.
– Merginos turės pasipuošti piračių suknelėmis, žaliai nusidažyti ir susišiaušti plaukus. Mūsų laivas nebus paprasta stereotipinė Kalėdų dekoracija. Mes parodysime kitą lygį.
– Jau vien tai, kad jums padėsiu, leidžia tikėtis kito lygio, – didžiuodamasis savimi pareiškia Abernatis.
– Dar nemačiau nieko, dėl ko galėtum taip sakyti.
– O man atrodo, to, ką jau matei, turėjo užtekti.
– Nieko įspūdingo, tik tuščios šnekos, – nusisuku. Pokalbis tampa pernelyg dviprasmiškas. – Vaikai, galite eiti. Eskizas aiškus, kostiumai taip pat. Pone Abernati, paruošiu brėžinius ir rytoj ryte galėsite pradėti dirbti su mokiniais.
Išeinu neatsigręždama ir pasuku į savo kabinetą. Ten jausiuosi geriau ir galėsiu ramiai dirbti neblaškoma to šviesiaplaukio vyro.
Parengti brėžinius man prireikia vos poros valandų. Sudėjusi juos į aplanką pakišu po mokytojo Džeimso kabineto durimis. Tikrai nesiruošiu jų įteikti tiesiai į rankas. Man reikia aprimti ir bendrauti su juo tik būtiniausiais klausimais. Pati nesuprantu, kodėl leidžiu sau vis prisiminti, kaip atrodė jo apnuogintas kūnas. Kodėl leidžiu sau fantazuoti, ką pajusčiau prie jo prisilietusi. Esu suaugusi ir ištekėjusi. Tiesa, mano vyras neatrodo taip įspūdingai, bet jis mano, ir tuo viskas pasakyta.
Iki autobuso turiu beveik valandą. Galvodama apie arbatos puodelį ir Mijos sausainius įeinu į mokytojų kambarį. Nustembu, kad viduje dega šviesa. Tikriausiai valytoja pamiršo išjungti. Tiesiu taikymu patraukiu prie elektrinių virdulių ir vieną jų įjungiu. Pasisukusi į kitą pusę atidarau spintelę ir pasilenkusi imu ieškoti sausainių. Bingo. Džiaugsmingai pakrutinu klubus ir šokio žingsneliu grįžtu prie virdulio. Nuo pirštų nusilaižau tirpstantį šokoladinį glaistą ir su puodeliu arbatos atsisuku į kampe stovinčias sofas.
– Aaaa!
Į mane susmigusios karščiu liepsnojančios mėlynos akys. Staigiai stabtelėjus, iš puodelio šliūkšteli arbata ir nupliko koją. Karštas gėrimas svilina odą, bet tai niekis, palyginti su karštu žvilgsniu. Džeimsas nužvelgia mano koją. Greitai pripuola prie kriauklės ir suvilgo rankšluostį.
Stoviu neišmanydama, ką daryti. Jaučiuosi sutrikusi ir išsigandusi. Jis matė, kaip staipiausi, tyliai sėdėdamas kampe. Leido manyti, kad esu viena, ir atsipalaiduoti. Staiga pajuntu šaltį. Nuleidžiu akis ir matau jį suklupusį, jis glaudžia šaltą kompresą prie apiplikytos kojos. Švelniai grybštelėjus per blauzdą, man per kūną nusirita virpulys. Rankos ima drebėti, puodelis iškrinta ir dūžta prie pat Džeimso.
– Velnias, – jis atšoka ir puola valytis arbata aptaškytų kelnių. – Persidirbai, ar ką?
– Ką… ką čia darai? – vos išlemenu. – Kokio velnio čia slapstaisi ir gąsdini?
– Nesislėpiau. Ramiai sėdėjau ir gurkšnojau kavą prieš važiuodamas namo. – Džeimsas