Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore
pažadu, kad svarbūs žmonės sužinos, kokia gera buvai darbuotoja, Vilte. Nenustebčiau, jei baigusi mainų programą galėtum rinktis iš daugybės darbo pasiūlymų čia ar grįžusi į Londoną. Turbūt jau girdėjai, kad Kitas Buchananas išėjo iš darbo Londono biure ir pasiėmė mano asistentę. Jei norėsi, gal galėsime suderinti galimybę tau pasilikti čia…
Viltei užgniaužė kvapą. Jis liktų patenkintas? Ar Brenda žinojo, ką tai reiškia Viltei? Ar ji užsimena, kad dabar į jos pareigas įeina ir pozuoti nuogai? Viltė neabejojo, kad darbo sutartyje tokio punkto nebuvo. Turbūt jis priskiriamas „kitų reikalų“ sričiai.
Brenda paminėjo Viltei susirūpinimą keliančius klausimus, apie kuriuos ji stengėsi negalvoti. Londone ji dirbo tikrai talentingo, bet dažnai erzinančio Kito Buchanano asmenine asistente. Tačiau per mažiau nei tris mėnesius jis įsimylėjo Medison Karter – Viltės darbų mainų programos porininkę, kurios mažyčiame, bet patogiame butuke Aukštutiniame Istsaide Viltė dabar ir gyveno. Tai viską pakeitė. Viltė nesitikėjo, kad jausis tokia sutrikusi išgirdusi šias naujienas. Ji sielvartavo. Negalima sakyti, kad pavydėjo. Juk nebuvo įsimylėjusi Kito. Negalima sakyti nė kad buvo jį įsižiūrėjusi, nors Kito škotiškas akcentas tikrai šaunus, jis pats gražus – panašus į išsiblaškiusį profesorių. Svarbiausia, kad jis buvo vienintelis vienišas vyras iki trisdešimties, su kuriuo ji leido laiką. Kito atsistatydinimas reiškė, kad po trijų mėnesių jai teks grįžti dirbti naujam vadovui. Galbūt į kitas, ne tokias reikšmingas pareigas.
Viltė jau seniai svajojo apie archeologiją. Po tėvų mirties pamiršo tas svajones ir išstūmė iš galvos bet kokias mintis apie universitetą. Pradėjo dirbti jaunesniąja darbuotoja advokatų kontoroje. Biuras buvo netoli namų Stouk Niuivingtono rajone. Prieš trejus metus perėjus dirbti į DL Media Kitas greitai įžvelgė jos galimybes ir užtikrino, kad ji turėtų progą pasimokyti redaktorės darbo subtilybių ir įgytų patirties organizuodama renginius. Jokių garantijų, kad ir naujasis viršininkas mąstys panašiai. Tačiau jei Brenda teigiamai atsilieps apie jos darbą, kas žino, kokios galimybės atsivers? Viltė giliai įkvėpė ir stengėsi mąstyti blaiviai.
– Kodėl Geilui prireikė asistentės iš DL Media? – paklausė ji. – Ir kodėl ja turiu būti aš? – mintyse pridūrė.
– Geilas Okonoras planuoja leisti savo fotografijų ir tinklaraštyje publikuotų nuotraukų, kurios ir pelnė jam šlovę, rinkinį. Noriu būti tikra, kad jį leis bendradarbiaudamas su DL Media. Jau beveik metus kalbinu jį ir jo atstovą, bet nieko nepešiau. Sakoma, kad jo archyve galima rasti neįtikėtinų vaizdų. Tokių, kurie užtikrintų įtakingų asmenų karjeros žlugimą, nutrauktų santuokas, – Brendos balse skambėjo ilgesys. – Jau užuodžiu, kad pardavimo rezultatai bus puikūs. Tai gali būti reikšmingas įvykis, Vilte, o tu su juo būsi susijusi nuo pat pradžių. Noriu, kad parūpintum man jo nuotraukų ir jų aprašymų. Padėk Geilui įvesti tvarką archyve ir sužavėk jį taip, kad galiausiai padėtų parašą ant punktyrinės linijos mūsų siūlomoje sutartyje su didžiuliu jam siūlomu atlygiu. Užtruk, kiek tik reikės, daryk, ką privalėsi. Žūtbūt gauk man tą parašą. Jau įkišai koją į tarpdurį. Jis paprašė būtent tavo pagalbos, o tavo sesuo teka už jam artimo asmens. Žmonės daug ką paaukotų už tokius ryšius. Panaudok juos. Jei pasiseks, tavęs tikrai lauks paaukštinimas ir šviesi ateitis čia, DL Media…
Viltei nereikėjo klausti, kas nutiktų, jei jai nepavyktų. Ar jei ji atsisakytų. Tektų užsitraukus gėdą lėkti atgal į Londoną ir iki gyvenimo pabaigos virti kavą, protokoluoti susirinkimus, perspausdinti sutarčių juodraščius. Jei pasisektų. O jei sutiks, gaus galimybę pelnyti šaunų paaukštinimą. Be to, jai nereikėtų sėdėti biure stebimai Brendos. Liktų laiko organizuoti Fetės vestuves. Prakeiktasis Geilas Okonoras. Padėtis su vienintele galima išeitimi.
– Gerai, – sutiko ji ir stengėsi, kad balsas nuskambėtų užtikrintai. – Aš tai padarysiu. Nesisielok, Brenda. Nenuvilsiu tavęs.
Geilas negirdėjo Viltės pokalbio su viršininke, bet jam to nė nereikėjo. Viltė jau jo. Jis kelis kartus bendravo su Brenda Masterson ir kiaurai ją permatė. Ši moteris nusitaikė į tikslą ir neleis, kad kas nors jai sutrukdytų.
Atsivėrė virtuvės durys ir išėjo Viltė. Išraudusi, bet ryžtingu žvilgsniu.
– Turbūt manaisi esantis gudrus, – piktinosi ji. – Žinoma, kai kurie pavadintų tokį elgesį šantažu…
– Ką pavadintų šantažu? Tavo viršininkė nori mano nuotraukų, o man reikia pagalbos jas tvarkant. Manau, sandoris sąžiningas, – su šypsena kalbėjo Geilas. – Turėtum man padėkoti. Aš ne toks griežtas kaip Brenda. Čia būdama gal net suorganizuosi vestuves. Tiesą sakant, gali šiandien pasiimti laisvadienį ir pradėti darbus. Laikykime tai mano dovana laimingajai porai.
– Ar iš tiesų turi darbų archyvą, ar tai buvo tik pretekstas mane čia įkalinti?
Geilas sustingo. Jis buvo pratęs, kad visi aplinkiniai žino, kas jis toks. Panieka atvirose merginos akyse jį pribloškė. Sugrąžino į dienas prieš pradedant kurti tinklaraštį „Demaskuosime“. Į laiką, kai jis buvo tuščia vieta.
– Štai kaip. Manai, kad tai tik gudrus planas priversti tave pozuoti? Sugrįžk į realybę, princese. Gal ir paprašiau pozuoti, bet tikrai nemaldausiu ir juo labiau neversiu. Visos šios moterys, – Geilas linktelėjo į savo piešinius, – dirbo mielu noru.
Viltė suraukė kaktą.
– Kodėl tada klausei Brendos, ar galiu dirbti pas tave?
– Nes, šiaip ar taip, planavau sutikti su jos pasiūlymu, o dabar neteks ieškoti asistentės. Man nesvarbu, kaip planuosi savo laiką, svarbu, kad sutvarkytum archyvą. Vadinasi, bet kada galėsi išeiti apžiūrėti vestuvių vietos, paragauti torto ar dar kur tik tau prireiks. Neketinu versti pozuoti. Niekas tavęs čia nelaiko per prievartą, Auksaplauke, tad neieškok kopėčių pabėgti. Gali išeiti kada panorėjusi.
Viltė vis dar susiraukusi nužvelgė kušetę.
– Atleisk, tik pamaniau… Sakei, kad nepadėsi organizuoti vestuvių, o tada viskas taip netikėtai pasisuko.
– Aš ir nepadedu. Duodu laiko, bet tik tiek iš manęs sulauksi. Turiu susirasti modelį ir nutapyti paveikslą, suorganizuoti parodą, paaiškinti archyvavimo tvarką ir prižiūrėti tavo darbą. Vestuvės – tavo bėda, ne mano. Nebent apsigalvotum dėl paveikslo. Tada ištesėsiu žodį ir tau padėsiu. Kaip sakiau, tai priklauso nuo tavęs. Pozuoti nėra tavo pareiga. Manęs nedomina nenoromis dirbantis modelis.
Viltė giliai įkvėpė, jos žvilgsnis apsiniaukė, o kakta vis dar buvo suraukta dėl gilių apmąstymų. Greitai ji apsispręs. Geilas nežinojo, ar ji nutars pakeisti sprendimą ir pozuoti, ar pasiųs jį po velnių ir pabėgs.
Nenuspėjamas elgesys intrigavo.
– Jei sutiksiu… – Viltė stabtelėjo. Žvilgsnis vėl buvo susirūpinęs.
Geilas turėtų džiūgauti. Jis jau matė, kad beveik nugalėjo. Tačiau Viltė Makenzė nebuvo panaši į įprastinius modelius. Visos anksčiau tapytos merginos nekantravo, kol jis teptuku atskleis jų istorijas. Viltė buvo paslaptinga ir uždara.
– Prieš su kuo nors sutikdama, turi suprasti, kur tiksliai veliesi.
– Aš guliu, o tu mane tapai. Tiesa? – jos žodžiai nuskambėjo karingai, bet akys buvo kupinos išgąsčio.
– Nelengva būti gyvu modeliu. Tam reikia gebėjimų. Turi ta pačia poza išbūti kelias valandas. Nesiskųsti, kad šalta, ką nors niežti ar kad išalkai.
– Gerai.
– Visų merginų prašiau pasipuošti papuošalais, kurie joms ką nors reiškė. Priminė asmeniškus išgyvenimus, – Geilas mostelėjo į vieną kūrinį. – Šios merginos, Anos, plaukuose segtukai, kuriuos ji segėjo