Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson
vandenyno vilnimis jis pasirengdavo atlaikyti verslo pasaulio nepastovumą. Mėgavosi iššūkiais ir vandenyje, ir darbe. Gaila, kad tiek ilgai užtruko ir tiek nusivylimų išgyveno, kol suprato, jog šios moters jam reikia.
Pagreitinęs tempą jis skrodė vandenį galingais mostais. Galynėtis su savo paties mieguistumu buvo ne tas pats kas su vandenyno mestais iššūkiais, bet paskutinė ryto įtampa išsisklaidė ir apmusiję pojūčiai atgijo.
Išlipęs iš vandens tuos atgijusius pojūčius jis nukreipė į vienintelį užimtą gultą prie baseino. Kim buvo išsitiesusi pusiaugula, tačiau neatsipalaidavusi. Net iš tolo pastebėjo, koks įsitempęs jos kūnas, liauni pirštai kietai įsikirtę į gulto kraštą.
Rikas suprato – jo pasirodymą ji priėmė kaip įsiveržimą. Šyptelėjo prisiminęs Kim atvykimo dienos vakarą, kai sudrumstė jos vienatvę terasoje. Dar plačiau išsišiepė įsivaizdavęs, kaip ji pasipiktintų, jeigu jis…
Vis dar varvantis stabtelėjo prie jos ir papurtė galvą it šlapias šuo.
Kim jo nenuvylė. Aiktelėjusi iš netikėtumo atsisėdo ir nusišluostė mažais lašeliais aptaškytus akinius nuo saulės. Akys žybtelėjo žaliomis kibirkštimis.
– Ką, po galais, čia darai, Perini?
Jis prisitraukė arčiau gultą ir išsitiesė visu ūgiu.
– Džiūstu.
Po velnių, kaip gera matyti šitaip žibančias jos akis. Ir pagaliau nuoširdžiai šypsotis. Būdamas šalia Kim jis jausdavosi be galo gyvybingas… Visomis šio žodžio prasmėmis, – mintyse pridūrė, kai ji ėmė trinti akinius į pirmą po ranka pakliuvusį medžiagos lopinėlį. Kaip tyčia, tai buvo minkščiausia jos maudymosi kostiumo dalis. Rikas su didžiuliu pasimėgavimu, negailestingai neatitraukdamas akių stebėjo šį šou – nenusisuko net tada, kai ji liovėsi pajutusi žemyn nuslydusį jo žvilgsnį.
– Gražus kostiumas, – pagyrė vėl pažvelgęs jai į akis. – Džiaugiuosi, kad jį pasiėmei.
– Pasiskolinau iš Sonios. – Kim vėl užsidėjo akinius ant nosies, paslėpdama suirzusį žvilgsnį, nors nė nesistengė nuslėpti irzlumo balse. – Ji man sakė, kad dirbi.
– Dirbau.
– Supratau, jog dirbi biure.
– Viršuje turiu laikiną biurą, – ramiai atsakė jis ir užsimerkęs apsimetė, kad ilsisi. – Svetainėje greta miegamojo.
– Ar neturi savo namų?
– Turiu. Bondi rajone.
Kim prabilo ne iš karto, bet jis pajuto, kaip pasikeitė jos nuotaika, o sunerimęs žvilgsnis smigo jam į veidą.
– Ten pat?
– Taip. Kodėl klausi?
– Maniau, kad pardavei tą namą, – atsakė. – Nors jei nekilnojamojo turto kainos priemiesčiuose vis dar auga, tai gera investicija.
– Ne todėl jį pasilikau.
– O kodėl?
Nustebintas atviro jos klausimo Rikas atsimerkė ir pasisukęs pažvelgė į ją. Kim nustūmė akinius ant kaktos, tiesus žalių akių žvilgsnis, sustiprintas artumo gulint šalimais, visa jėga smogė jam tiesiai į paslėpsnius.
– Nes man patinka ten gyventi.
Jos veidu perbėgo vos pastebimas šešėlis ir dingo nespėjus jam sugauti. O kai vėl užsidėjusi ant nosies akinius ji apsivertė ant nugaros ir įsižiūrėjo į mėlyną vasaros dangų, Rikas pajuto, kad artumo jausmas išgaravo. Kim dar mestelėjo:
– Jei tau taip patinka tavo namai, tai kodėl tiek daug laiko praleidi čia?
– Ach.
Kimberli pasuko galvą ir pažvelgė į jį pro madingus akinius.
– Ką turėtų reikšti tas tavo ach?
– Sonia užsiminė, kad tu nemėgsti, kai šalia rymo dideli stiprūs vyrai.
Taip, tokius žodžius Kim mestelėjo vakar per pietus. Turėjo suprasti, kad jam bus perduota. Tą patį galėjo išrėžti jam tiesiai į akis, bet mintis, kad jos žodžiai atkartojami už nugaros, erzino.
– Ar judu su Sonia dažnai kalbatės apie mane?
– Ar labai nusivilsi sužinojusi, kad ne?
Kad jį kur skradžiai, tą Perinį ir jo šilkinį balsą. Nukrito čia kaip iš dangaus ir demonstruoja savo grožybes, apsitempęs tomis glaudėmis. O ir ji pati tikra kvaiša, po perkūnais, kad pasidavė pagundai užmesti akį į jo galingą amuniciją, kad panoro sužinoti apie jo namus, kad taip trokšta ištarti: Taip, ir man patiko ten gyventi, nors ir trumpai. Kad tą akimirką ilgėjosi to, kas tarp jų kadaise buvo – laiko, kurio nebesugrąžinsi. Per daug buvo pasakyta, dar daugiau nepasakyta, o ir per daug metų prabėgo.
– Ne, – pagaliau atsakė į jo klausimą. – Tikrai ne, jeigu tik sakai tiesą.
Juodu paniro į nejaukią tylą, kurią trikdė tik tolimas gatvės triukšmas ir graudus garlaivio ūkavimas toli uoste. Kimberli užsimerkė, bet nepavyko išmesti Riko iš minčių. Juto jo žvilgsnį ant savo veido. Analizuojantį jos išraišką, ieškantį emocijų.
Prakeikimas.
Kim nuleido kojas ant žemės, bet jis sustabdė ją viena švelnia fraze:
– Ir vėl bėgi?
– Pigus triukas, – sviedė ji per petį.
– Aš sakyčiau: sąžininga pastaba. – Rikas atsisėdo, Kim dėmesį prikaustė suvilniję jo pilvo raumenys. – Gal vis dėlto prisipažinsi, kas iš tiesų neduoda tau ramybės?
Kimberli įbedė žvilgsnį į jo mėlynas akis. Aišku, Rikas pastebėjo, kad ji nuklydo mintimis.
– Turi omenyje – šią akimirką?
– Nerimauji, kad esu čia?
Jis turėjo galvoje ne šią akimirką prie baseino. Kim tai suprato. Ir apsidžiaugė, nes prisipažinusi, kad ramybės neduoda jo nuogas kūnas, tikrai imtų gailėtis ir galiausiai užsigraužtų pasakiusi per daug. O atskleisti, kodėl nerimsta dėl jo nuolatinio lankymosi Miramare, buvo visai nieko prieš.
– Ne tik dėl to, dusina nesibaigiantis laukimas. – Kim pakėlė rankas, paskui bejėgiškai nuleido, demonstruodama neviltį. – Tu, Rajenas ir Gartas bent jau esate užsiėmę, kalbatės telefonu ir nuolat sekate informaciją apie paiešką. Aš nė neįsivaizdavau, kaip sunku sėdėti ir laukti… jaustis nenaudinga.
– Juk pranešame visas naujienas.
– Taip. Tu viską kontroliuoji, tu praneši naujienas, todėl jaučiuosi nustumta į šalį, kad ir kaip išsamiai viską pasakotum. Juk ir aš galiu atsiliepti telefonu. Ir aš galiu pakalbėti Blekstounų vardu. Nemanau, kad labai sunku pasakyti: nekomentuosime arba naujienų nėra.
– O jeigu paskambintų Treisė Matera, Maksas Karltonas arba Džeimis Ohara? Ar ir jiems nieko nekomentuotum?
– Iš kur galiu žinoti? Šie vardai man nežinomi.
– Tai kasyklų gamybos vadovas, žmogiškųjų išteklių vadovė ir Hovardo vairuotojas, – lyg niekur nieko paaiškino Rikas. Visi trys tą rytą jam skambino. Jis nenukabino tų vardų iš dangaus, nors nepatikli Kim veido išraiška sakė, kad ji būtent taip ir pagalvojo. – Visi jie – realūs žmonės, Blekstounų darbuotojai.
– O aš ne, – sausai tarė Kim. – Supratau.
Rikas stebėjo, kaip ji atsistoja – jos pečiai buvo tokie pat įsitempę kaip ir balsas, nugara sustirusi. Negalėjo leisti jai nueiti. Ne laikas ir ne vieta tokiai diskusijai, bet Kim padarė tobulą įžangą. Ji troško veiklos.