Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay
Namas stovėjo ant kopų, apsuptas aukšto mūro. Nedidelė iškaba ant sienos prie įėjimo skelbė, jog čia prabangus būstas. Danė visuomet spėliojo, kaip namas atrodo iš vidaus. Ji nusekė Kviną į milžinišką daugiaaukštę erdvę. Čia buvo dar gražiau, nei įsivaizdavo – harmoningai derėjo Azijos ir Australijos dizaino subtilumai.
– Eime?
Kvinas stovėjo prie laiptų. Danė kurį laiką dvejojo. Ji nė per nago juodymą nepasitikėjo ponu Kvinu Everardu, tačiau ją stabdė ne fizinio smurto baimė. Labiau jo požiūris, jausmas, jog jis gauna viską, ko tik užsimano, ir be menkiausių pastangų. Jis skaniai kvepėjo, nuostabiai atrodė ir gyveno kuo geriausiai. Jai teks pasitelkti visą išmintį bendraujant su vyru, kuris nesibodi šantažo, kad pasiektų tikslo.
Kvinas atvėrė pirmąsias duris ir pro jas ėmė sklisti ryški šviesa – regis, tai buvo svajonių darbo kabinetas. Viename, gerai apšviestame kampe, stovėjo molbertas. Palei sieną puikavosi milžiniškas darbastalis, dvi kėdės ir milžiniška įrankių spinta, kurioje galėjai rasti visko – nuo pincetų, matuoklių iki didinamųjų stiklų. Dar buvo graviravimo aparatas, keletas degiklių, volelių, šlifavimo staklės – viskas, ką ji siūlė savo parduotuvėje, išskyrus gal pačius naujausius įrankius, kurie kainuoja neįsivaizduojamus pinigus. Palengva jai nušvito protas – Kvinas tikisi, jog prie jo deimanto ji darbuosis čia. Ant stalo stovėjo atverstas nešiojamasis kompiuteris – be jokios abejonės, su pačia naujausia programine įranga. Stalą ir molbertą apšvietė dienos šviesos lempos. Regis, jis viską čia suvežė, net lempas. Danės ranka perbėgo darbastalį.
– Nė neabejojote, kad aš sutiksiu.
– Praeityje abejojau jūsų motyvacija, o ne protu.
– Kodėl?
– Deimantai neatleidžia dvejonių.
– Tai galėsiu užsukti, kada panorėjusi? Kai rasiu laisvą minutę? – Ji papurtė galvą. – Tai užtruktų mėnesių mėnesius.
Kvinas pasisuko į duris ir ištiesęs ranką parodė jai eiti pirmai. Įkyrus žvilgsnis taip ir gundė ją priešintis. Danė atsargiai praslinko pro jį ir ėmė tolti nuo laiptų. Ji stabtelėjo prie kitų durų. Jis pasilenkė per ją, stumtelėjo atidarydamas duris ir Danė žengė kelis nedrąsius žingsnius pirmyn. Ilgos baltos užuolaidos plevėsavo palei atvirą langą ir visai šalimais buvo girdėti jūros ošimas. Palei sieną stovėjo milžiniška lova, užklota tviskančiu atlasu. Iš abiejų pusių puikavosi purpurinės lempos, derančios su slyvų spalvos pagalvėlėmis ant suolelio prie lango. Danė pajuto, kaip lūpose skleidžiasi šypsena – tikras svajonių miegamasis. Tik pagalvok, girdėti jūros ošimas. Ji vis dar šypsojosi, kai pasisuko į Kviną – jis stovėjo atsirėmęs į durų staktą, susikryžiavęs rankas ant krūtinės. Šypsenos neliko nė ženklo, kai protas nušvito – jis nori, kad ji liktų čia – viena, su juo.
– Ne, – lyg kirviu nukirto ji, nors klausimo Kvinas dar neuždavė. Jis kilstelėjo tamsią galvą.
– Mano sąlygos tokios – liekate čia ir dirbate su deimantu tol, kol viskas bus baigta.
Susiraukusi ji palengva lingavo galva.
– Negali būti nė kalbos, – jai pasirodė, kad jis net neklauso. – Neketinu likti čia viena su jumis.
Jo akyse atsispindėjo panieka.
– Nebūkite vaikiška, panele Hamond. Ir kas, jūsų nuomone, čia galėtų nutikti?
Jei jis norėjo, kad Danielė pasijustų tikra stačiokė ir kvailė, jam puikiai pavyko.
– Dėl kokios priežasties?.. – jos skruostai degte degė, o balsas ėmė virpėti.
– Saugumas ir praktiškumas. Tas deimantas nepaprastai vertingas, o aš užsiėmęs žmogus. Neketinu šiame kaime praleisti nė sekunde ilgiau, nei būtina.
Danė dar sykį krestelėjo galvą.
– Nieko nebus. Atneškite deimantą į parduotuvę, o aš darbuosiuos prie jo kiekvieną laisvą minutę.
Tankūs Kvino antakiai susiėjo tarpunosyje.
– Nemanau, – sumurkė it katinas ir išslydo iš kambario. Nerimaudama Danė lukterėjo dar kelias akimirkas. Kai Kvinas ėjo iš kambario, jo veide šmėstelėjo užuojauta. Regis, jis neišgirdo jos atsisakymo. Mintys apie tai, kaip ji bus užrakinta, daužysis į jo plačią krūtinę mėgindama ištrūkti, privertė širdį plakti kone dvigubai greičiau. Ėmė svaigti galva. Ji tikra kvaiša. Kvinas Everardas – tarptautinio lygio brangakmenių ekspertas ir tikrai neketina jos grobti. Tad ji nusekė paskui.
– Jei jūs nerimaujate dėl vagystės, be reikalo. Šiame mieste jau metų metus niekas nieko nepavogė.
– Panele Hamond, jūs iš tiesų nesuprantate, – jis taip staiga sustojo ir pasisuko į ją, kad Danielė vos neatsitrenkė. – Šis deimantas – nepaprastas.
– Jis bus saugus mano parduotuvėje. Be to, esu apsidraudusi.
Jo akys it durklai susmigo į ją. Danielei užėmė kvapą. Ji paskubomis žengė atgal, o Kvinas nepajudėjo, lyg būtų iš marmuro.
– Daniele, ar esate ką nors girdėjusi apie Garsųjį deimantą?
– Gar… – iš jos plaučių su triukšmu išsiveržė atodūsis, o širdies dunksėjimas atsimušė ausyse.
Garsusis deimantas buvo kone keturiasdešimties karatų, tamsiai geltonos spalvos, kildinamas iš Kimberlio kasyklų Pietų Afrikoje. Jau daugelį metų apie jį niekas nieko negirdėjo.
– Jūs turite Garsųjį deimantą? – Ji taip garsiai nurijo seiles, kad galėjai girdėti kitame kambario gale. – Čia?
Kvino akys grėsmingai pajuodavo.
– Ne, panele Hamond, turiu jo didįjį brolį.
ANTRAS SKYRIUS
Kvinas atsuko nugarą ir patraukė link savo miegamojo – lūpose žaidė šypsena, jis juto kaip Danielė iš lėto slenka paskui. Atstūmęs skydą, kuris dengė seifą, ėmė rinkti skaičių kombinaciją. Visame name buvo prikaišiota galybė daviklių – gaisro, įsilaužimo. Seifą saugojo ne tik skaitmeninis kodas, bet ir užraktas, atrakinamas raktu. Jo kompanija įsigijo pačią geriausią apsaugos įrangą, kokią tik galima įpirkti. Kad ir kaip būtų, saugumas – gyvybiškai svarbus jo verslui.
Metęs žvilgsnį pastebėjo, kaip ji atsirėmė į duris nejučia kramtydama apatinę lūpą. Kvinas suklydo rinkdamas skaičius ir pasigirdo piktas pyptelėjimas. Jis tyliai nusikeikė ir griežtai uždraudė sau galvoti apie tas viskio spalvos akis ir putlias lūpas. Ji užkibo.
Jis dar sykį be galo atidžiai pakartojo visas saugumo procedūras, išėmė sunkią metalinę dėžę, o iš jos – rankų darbo odinę dėžutę. Prireikė surinkti dar vieną skaičių kombinaciją. Hidraulinis mechanizmas pakėlė nedidelį aksomu dengtą paaukštinimą, ant kurio pūpsojo deimantas. Ištiesęs ranką jis įjungė šviesą. Tada pažvelgė į ją ir linktelėjo galva kviesdamas prieiti. Ji lėtai žengė į kambarį nenuleisdama akių nuo jo veido. Lempos šviesa žaidė ant jos odos. Kvinas dar sykį pagalvojo (kaip ir pirmą kartą ją pamatęs), kad jos veidas – tikras priešybių mišinys. Platus veidas, laukinių bičių medaus spalvos akys, tiesut tiesutėlė nosis, it rožės pumpurai lūpos, tarsi bylojančios apie nekaltybę ir nesaugumą. Kaip ir pirmąjį kartą, įspūdis jį sukrėtė.
Ji mėgino suvaldyti ugninius plaukus šalikėliu, bet tamsiai rudos sruogos buvo pasklidusios į visas puses. Jos spalvų pojūtis buvo tiesiog siaubingas – Danielė vilkėjo rausvai raudoną berankovę palaidinę, o prie jos segėjo žaviai trumpą gėlėtą sijoną. Ji buvo tokia egzotiška, nevaržoma, tiesiog burbuliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir energija. Kvinas pažinojo ne vieną gražią moterį, tačiau nė vienos tokios spalvingos, trykštančios originalumu.
Danielė