Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson
atsiduso.
– Deja, – sumurmėjo ji ir nusisuko. – Man jau metas.
Genonas sučiupo ją už rankos.
– Luktelk. Sakei, aš tau skolingas.
– Taip. Tai dar viena priežastis, dėl kurios turėsi padovanoti man savo genų. Iki pirmadienio.
Jaunasis Eliotas žvilgsniu nulydėjo tolstančią Eriką. Jo krūtinėje sukirbėjo nepasitenkinimas ir kažkas daugiau. Supratęs, kas jam neduoda ramybės, Genonas susiraukė. Jis vis dar geidė Erikos. Ji greičiausiai pasibjaurėtų sužinojusi, kad pažadino jam geismą, troškimą užkariauti ir valdyti.
Erika buvo velnioniškai gundanti moteris, bet Genonas privalėjo pažaboti savo instinktus. Jau senokai jie kasdien nebendravo, todėl jis nė pagalvot negalėjo, kad juos siejusi aistra neužgeso. Erikai grįžus, atgijo ir prisiminimai apie siautulingą jų romaną.
Vos prisiartindavo prie Erikos, viduje Genonui prabusdavo nepatenkintas geismas. Jis tyliai nusikeikė. Erika teisi, sakydama, kad istorija kartojasi. Senelis įkalė į galvą, kad jis privaląs būti pavyzdžiu savo kartos Eliotams. Juk jis ne koks neišsilakstęs aštuoniolikmetis – Genonas kartą jau įstengė suvaldyti savo jausmus Erikai, taigi susitvarkys ir dabar. Reikia tik panirti iki kaklo į darbą, kaip visada.
Šeštadienį Džesika ir Pola paskambino Erikai ir pakvietė vakarienės. Draugės susitiko jūros gėrybių restoranėlyje. Pola paminėjo, kad jam vadovauja Erikos kandidatas į ELK vadovo postą. Šis tuoj pat surado joms staliuką, o padavėjas žaibiškai atnešė užsakytus gėrimus.
– Taip elgtis negražu, – subarė Erika, siurbtelėjusi kokteilio ir mintyse pasižadėjusi negerti antro. – Greičiausiai jis pamanė, kad užsidirbs apžvalgą kuriame nors iš mūsų žurnalų.
– Ką gali žinoti, gal paminėsi jo restoraną kokiam nors tinkamam žmogui ar panašiai, – atsakė Pola, žvilgčiodama į valgiaraštį. – Kaip čia yra, kad šeštadienio vakarą nė viena neturime poros.
– Kalbėk už save, – atšovė Džesika. – Mano draugas dirba.
– A, kojų daktaras, – švelniai įgėlė Pola. – Tai kaip ten tas tavo Bilas?
Džesika nusišypsojo.
– Pėdų daktaras – geriau nebūna. Bet svarbiausia, kad radau Erikai spermos donorą.
– Ką? – užspringo Erika.
– Radau tau ATG, be to, protingą ir turintį puikų humoro jausmą, – išdainavo Džesika.
Pola nusišypsojo išgirdusi Džesikos sugalvotą trumpinį, kuris reiškė „aukštą, tamsų ir gražų vyrą“.
– Papasakosi apie jį po to, kai užsisakysime, – pasakė ji prisiartinus padavėjui. – Mirštu iš bado.
– Ir aš. Šiandien per tinklinio varžybas sudeginau tikriausiai tūkstantį kalorijų, – Erikai šmėkštelėjo mintis, kad gal reikėtų pasakyti draugėms, jog ji tarsi rado savąjį aukštą, tamsų ir gražų kandidatą.
Pola nusišaipė.
– Matyt, teko išlieti nemažai prakaito. Kas per varžybos?
– Tam tikra prasme tai buvo kompanijos renginys, – paaiškino Erika ir prisiminė, kad atsisakyti Genono kvietimo pavakarieniauti nebuvo taip lengva, kaip norėtųsi. Savo noru ji atsidūrė aklavietėje: paprašė patraukliausio pasaulyje vyro paaukoti savo spermos jos kūdikiui, o dabar kratosi bet kokio intymesnio bendravimo su juo. – Kartais norėčiau būti panašesnė į vyrus, – sumurmėjo Erika.
– Ką? – nenugirdo Džesika.
– Nieko. Man krevečių, – pasakė Erika padavėjui ir užvertė valgiaraštį. Po jos užsisakė ir draugės.
Džesika atsisuko į Eriką.
– Kaip sakei, norėtum būti panašesnė į vyrus?
– Norėčiau sugebėti išlaikyti emocinį atstumą, – paaiškino Erika.
– Kaip ir aš, – pritarė Pola.
– Būtent, – nusišypsojo Erika.
– Išvydusi vyruką, kurį tau suradau, nebesuksi galvos dėl atstumo. Jis tamsus, gražus, protingas ir turi humoro jausmą.
– Kaip tu jį suradai?
– Jis Bilo draugas, – atsakė Džesika. – Kai susipažinsite geriau, galėsime kartu vaikščioti į pasimatymus.
– Dar vienas pėdų daktaras? – pasibaisėjo Pola. – Galvą dedu, kad pėdos – jo fetišas.
– Negražu taip kalbėti, – papriekaištavo Džesika. – Bilas nealpsta išvydęs pėdas. Džeraldas, tas mano minėtas vaikinas, labai gražus, papasakojau jam apie tave.
Eriką nusmelkė nerimas.
– Ką jam pasakojai?
– Kad tu tikra gražuolė, protinga ir kad jis turi tau paskambinti.
– Davei jam mano telefono numerį? Ar sakei, kad norėsiu jo spermos?
– Ne, nes pamaniau, kad išvydusi Džerį užsimanysi daugiau nei spermos.
Pirmiausia į galvą šovusi mintis buvo mandagiai atsisakyti. Naujas pažįstamas pernelyg sujauktų jos planus. Jos vaiko tėvu taps Genonas – jis jau sutiko. Jiems liko tik pasirašyti sutartį.
Ji vis dar negalėjo ramiai žiūrėti į jaunąjį Eliotą. Pagalvojusi apie tai, Erika nurijo gerą gurkšnį kokteilio. Bėda ta, kad ji nesugebėjo pažaboti jausmų buvusiam meilužiui. O jei kitas vyras sugebėtų išstumti Genoną iš jos širdies? Ar bent jau padėtų jį pamiršti? O jeigu Džesikos siūlomas ATG ir yra tas kitas vyras? Erika nusprendė, kad turi susitikti su juo ir pažiūrėti, kas jis per vienas.
– Klausyk, net jeigu nieko neišdegs, – paguodė Pola, – gal tas vyrukas bent padarys tau gerą pedikiūrą.
Pietų pertrauką pirmadienį Erika paskyrė ne užkąsti, o persikraustyti į naująjį kabinetą „Pulse“. „Namų stiliuje“ karaliavo jaukumas ir patogumas, todėl atsisveikinant su senuoju kabinetu ją užplūdo prieštaringi jausmai.
„Pulsas“ labiau panėšėjo į vyrų pasaulį, tad jei Erika nuspręstų paisyti patarimų, žarstomų knygose apie sėkmingą karjerą, jai reikėtų slėpti stalčiuje saldainius ir tirpią kakavą su zefyriukais.
Tačiau Erika nesirengė atsisakyti nei varlės formos laikrodžio, nei stalinės „Tiffany“ lempos. Maža to, išeidama susitikti su pašnekovais straipsniui apie kūdikius, paliko ją įjungtą. Grįžusi atgal pasijuto labai alkana, bet nusprendė pirmiausia surašyti svarbiausias pokalbio dalis į kompiuterį.
Išgirdusi beldimą į duris ji vargais negalais atsiplėšė nuo darbo.
– Atleiskite, esu užsiėmusi, – garsiai šūktelėjo. Nesvarbu, kas ten už durų, ji norėjo baigti užrašyti išgirstas mintis.
– Nemokami skanumynai, – iš tarpdurio atsišaukė Genonas.
Erikos skrandis garsiai suurzgė.
– Duok kelias sekundes, – paprašė ji ir greitai surašė dar kelis raktinius žodžius bei frazes, vėliau padėsiančius prisiminti pokalbį su pašnekovais.
Erika pamanė, kad įstengs pavalgyti ir sykiu nepažeisti pusmetrio taisyklės. Be to, tolesni šio vakaro planai neleis pasiduoti pagundai. Žvilgterėjusi į laikrodį nustebo, kad jau taip vėlu, įsispyrė į batelius ir atsistojusi pasirąžė.
– Tavo laikas baigėsi, – Genonas atlapojo duris ir užklupo Eriką besirąžančią.
Rankose jis laikė dvi dideles dėžes ir vieną mažytę.