Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop
Skarlet, pasitiki savimi, jos gracingai juda ir rafinuotai kalba. Liusei to trūksta.
– O jeigu aš nesugebėsiu? – paklausė ji tyliu balseliu.
– Tikrai sugebėsi. Klausyk, nemanau, kad Brajenas būtų užkibęs už bet kokios moters. Tu esi ypatinga. Jis rado kažką tavyje, tavo sieloje. Prisimink tai, ir viskas bus gerai.
O, taip! Skarlet juk nežino, kad Brajenas visai neužkibo. Tai ji puolė jam į glėbį, ir abu įklimpo.
– Ar jūs artimi su Brajenu? – pasiteiravo Liusė, atradusi auksinę progą daugiau sužinoti apie savo tariamą vaikiną.
– Visi Eliotai artimi. Na, lipk ant lovos ir leisk man patrumpinti kelnes. Tu liekna kaip modelis, bet ne tokia aukšta.
– Daugiausiai dirbi žurnaluose? – paklausė Liusė, stengdamasi negalvoti, kad stovi ant Brajeno lovos, ir nebandyti įsivaizduoti, kad jis joje miega ar dar ką nors daro.
– Visi mes dirbame Eliotų leidybos korporacijoje, vienoje ar kitoje kompanijoje. Išskyrus Brajeną. Jis vienintelis išvengė tokio likimo.
– Kaip manai, kodėl?
– O, nuo jaunų dienų jis buvo pilnas visokių idėjų. Dėl širdies ligos buvo kiek atskirtas nuo mūsų visų. Kol jam nepadarė operacijos, negalėjo nei bėgioti, nei šėlti su mumis. O mes buvome baisiai pasiutę vaikai. Pasisuk.
Liusė paklusniai pasisuko, bet mintys virte virė. Širdies liga? Brajenui?
– Kai daktarai pagydė jam širdį, jis jau buvo pasinėręs į maisto ruošimo pasaulį. Tada pradėjo sportuoti – gal tiesiog norėjo įveikti brolį ir pusbrolius, atsigriebti už prarastą laiką. Man regis, žurnalai jo visai netraukė. Tiesa, studijavo finansus ir kurį laiką miglotai lyg ir ketino dirbti kompanijoje, bet ilgai tai netruko. Brajenui reikėjo kažko savo. Veikiausiai jis gudriausias iš mūsų visų.
– Kodėl taip sakai? Juk darbas Charizmoje daugeliui tikra svajonė.
– Dažniausiai – taip. Bet vykstant tokiai kovai… Ak, Brajenas tikriausiai tau nepasakojo – ir kodėl būtų turėjęs?
Liusei pabudo smalsumas:
– Kokia kova? Papasakok.
– Mūsų senelis nusprendė išeiti į pensiją ir vieną iš savo vaikų palikti vadovauti korporacijai. Dabar visi jie – skirtingų žurnalų vadovai: Pulso, Snap, Buzz ir Charizmos. Tas, kurio žurnalas iki metų pabaigos parodys didžiausią pelno augimą, laimės didįjį prizą. Turbūt ir sakyti nereikia, kad kiekvienas trokšta perkąsti kitiems gerklę. Mano šefė, teta Finola, jau beveik apsigyveno darbe – taip apsėsta troškimo laimėti. Ir dėdė Maiklas… Na, jo žmona, mano teta Karen, dabar bando atsigauti po krūties vėžio. Jis turėtų labiau rūpintis ja, o ne kvailomis varžybomis.
Skarlet baigė darbą ir susizgribo:
– Atleisk. Brajenas iščirškintų mane kaip kepsnį, jei sužinotų, kad nešvarius šeimos skalbinius skalbiu jo naujosios merginos akivaizdoje.
– Aš nieko jam nesakysiu, – pažadėjo Liusė.
Ji pažvelgė į savo naująjį laikrodį – didžiulį, su vario spalvos apyranke – ir nustebo, kad jau valanda po vidurnakčio. O Brajeno dar nėra namie. Ką jis veikia? Tikriausiai nelabai veržiasi grįžti pas ją. Greičiausiai džiaugiasi galėdamas ramiai pabūti vienas.
– Na, nenorėčiau niekais paleisti sunkaus tavo darbo, bet gal jau nusivalysiu makiažą ir eisiu miegoti, – tarė Liusė. – Buvo labai ilga diena. Labai ačiū, Skarlet. Labai miela, kad sutikai paaukoti vakarą.
– Man buvo malonu, patikėk. Smagu bent trumpam ištrūkti iš šeimos ir visos tos įtampos, bent kuriam laikui, – moterys pasibučiavo ir Liusė pajuto šiltą dėkingumą Skarlet. Jau keleri metai, kaip ji neturi artimų draugių – nuo to laiko, kai persikraustė į Kolumbiją. Kelios merginos kartais pasikviesdavo ją išgerti taurę vyno, pavakarieniauti arba į kiną, bet ji pati nesileido į artimesnius santykius. Pati sau sakė, kad nenori atitraukti dėmesio nuo darbo, kol nesusitvarkys karjeros reikalų. Bet dabar suprato, kad tik baudė save. Linksmybės užtraukė jai didelių nelaimių. Todėl linksmybės buvo blogis, ji išstūmė jas iš savo gyvenimo.
Skarlet tikriausiai turi daugybę draugų. Šiaip ar taip, Liusė ir pati tikriausiai neturės laiko bičiuliautis. Reikės peržiūrėti visus duomenis, kuriuos įsirašė banke, ir išaiškinti grobstytoją.
Ji padėjo Skarlet susipakuoti daiktus ir palydėjo iki lifto.
– Palydėčiau tave iki automobilio, padėčiau viską nusinešti, bet nežinau, kaip sugrįžti.
Skarlet reikšmingai pavartė akis:
– Brajenas ir jo kvailas liftas. Turi keletą vertingų meno kūrinių, tai bijo, kad neapvogtų. Bet su apsauga jis vis dėlto persistengė.
Galbūt. Bet Liusė dėl to džiaugėsi. Jiedvi atsisveikino ir Liusė nuskuodė į antrąjį buto aukštą, kuriame buvo šeimininko miegamasis ir studija. Norėjo nusinešti savo daiktus žemyn, kol dar negrįžo Brajenas.
Nepavyko. Su glėbiu naujųjų drabužių leisdamasi žemyn ji išgirdo atsidarant liftą.
– Liuse?! – pašaukė Brajenas, įžengęs į svetainę. – A, štai kur tu. Užtrukau ilgiau nei tikėjausi… – Jis sustingo ir įsispoksojo į ją. – Ką pasidarei savo plaukams?
– Tau… tau nepatinka? – išspaudė Liusė. Skarlet jai sakė, kad vyrams patinka ilgi plaukai ir Brajenas gali labai nesižavėti trumpu kirpimu. Dabar jos šukuosena buvo trumpa. Tačiau Liusė abejojo tik akimirką, juk tikslas – kuo labiau pasikeisti, o ne įtikti Brajenui.
Bet dabar ji suvokė – labai norėjo, kad jam patiktų naujoji Liusė. Tiksliau, Lindsė.
– Atrodai taip… Ateik čia, padėk tuos drabužius ir leisk tave apžiūrėti.
Liusė padarė ko paprašyta: pasidėjo savo gražiuosius drabužius ant kėdės ir atsistojo jausdamasi be galo pasitikinti savimi. Brajenas nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų, paskui nuo kojų iki galvos, apėjo aplinkui, bet veidas buvo neperprantamas.
Tada priėjo arčiau ir palietė jos veidą. Liusė bandė likti rami, kai jis nuėmė akinius ir įsispoksojo į ją.
– Skarlet davė man telefoną okulisto, kuris parūpins žalius lęšius. Padarysiu tai ryt.
– Gerai, – tarė Brajenas, bet akinių jai negrąžino, o įsikišo į marškinių kišenę.
– Nagi? – nekantraudama paklausė ji. – Ar gerai? O gal atrodau juokingai?
O gal jis dabar galvoja, kad tokia pelytė kaip ji negali virsti gulbe?
Šypsena palengva palietė Brajeno lūpas, nors vaizdas Liusei atrodė šiek tiek išplaukęs.
– Ką tu, Liuse, tikrai gerai. Atrodai kaip kino žvaigždė, – jo žvilgsnis degino ją it žvakės liepsna. O gal karštis sukilo iš vidaus? Pagaliau juk ji negali jo gerai įžiūrėti. Tikriausiai tik pasirodė, kad jo akyse šmėstelėjo susidomėjimas.
Staiga ji apstulbo, prarado gebėjimą mąstyti, nes jo bučinys buvo toks karštas, kad Liusė beveik ištirpo vietoje. Jam tai buvo tik žaidimas, bet ji nėra pratusi būti apgaudinėjama.
– Ar nemanai, kad turėtum vadinti mane Lindse? – paklausė ji ir net pati pajuto, koks irzlus jos balsas. – O jeigu sumanysi dar kada nors mane taip pabučiuoti, bent jau perspėk.
– Iš šalies turi atrodyti, kad mudu negalime vienas nuo kito atsiplėšti, taigi gali tikėtis, jog bučiuosiu tave nuolat.
– Ge… gerai.
– Neatrodo, kad labai apsidžiaugei, – Brajenas stvėrė ją už rankų ir įsispoksojo į akis. – Kaip manai, ar ši užduotis tau įveikiama?