Kur nuves šis žaidimas. Joss Wood
rūpintis.
Po dviejų savaičių mama išvyksta į trijų mėnesių kruizą su teta ir galiausiai Rimas galės pamiršti, ką motina visada vadino mažomis problemomis. Kadangi jis vienintelis iš jos vaikų gyveno netoliese, ji jautėsi galinti skambinti jam bet kuriuo gyvenimo atveju. Dažnai. Ji taip pat nevengė apkaltinti jo retu jos lankymu, o kai ir tai nesuveikė, ėmė išsigalvoti istorijas apie prastą sveikatą arba problemas namuose, kad tik sūnus nieko nelaukdamas atbėgtų pas ją.
Dvi savaitės netruks praeiti. Tada jis ketina pašėlusiai pasilinksminti ir susitikinėti su moterimis, kurios žino, ko nori, o labiausiai trokšta gerai praleisti laiką. Ketina pasirūpinti, kad laukinė prigimtis, kurią tiek metų laikė užgniaužęs, dabar galėtų sužydėti visu grožiu.
Į galvą šovė keista mintis, kad galbūt jis taip elgiasi norėdamas išvengti įsipareigojimų ir meilės. Puikiai suvokė, kad jo savęs ieškojimai kur kas gilesni, nei paprastas troškimas atsiduoti laukinėms aistroms. Didžiavosi savo atsakomybės jausmu, iš dalies būtent jis apsaugojo nuo santykių su kokia nors moterimi, galvodavo, kad galbūt jis, kaip ir tėvas, nesugebės išsaugoti šeimos, negalės suteikti moteriai, ko ji nori ar ko jai reikia. Dar niekada nebuvo susimovęs ir neketino to padaryti artimiausioje ateityje.
Kad ir kokios priežastys, jis nusipelnė gyventi greičiau ir stipriau, būti atsakingas tik pats už save. Priežastis išsiaiškins vėliau, dabar reikia sutramdyti viduje tūnantį neramų tigrą.
Pasiekęs beisbolo centrą, Rimas pagalvojo, kad pradėti galėtų jau šį vakarą. Kai parveš Šo pas Teitę, būtų verta ištrūkti į miestą ir ką nors nuveikti. Bet tik papurtė galvą supratęs, kad visai nenusiteikęs eiti į barą ir gerti. Prieš porą mėnesių susikūrė savo anketą pažinčių svetainėje. Gal pats laikas ja iš tikrųjų pasinaudoti. Niujorkas didelis miestas ir per tą trumpą laiką jis jau peržiūrėjo daugybę moterų nuotraukų, atsirinko kelias, kritusias į akį. Trumpai šnektelėjo su keliomis moterimis, bet taip ir nesutarė susitikti realiame gyvenime.
Šviesiaplaukė rudomis akimis visai karšta, dar buvo gana rimtai sudominusi psichologė. Bandė prisiminti, kaip moteris atrodė, bet prieš akis išdygo Laklinos Latimor veidas.
Susitikinėti su Linko naująja seserimi ne pati geriausia mintis dėl šimto ir dešimties priežasčių. Nieko gero nežadančios mintys, vyruti, visai nieko gero. Nusivylęs savimi Rimas nusprendė kaip įprasta padirbėti ir pasižadėjo, kad rytoj ryte pirmasis jo darbas bus susirasti merginą ir pasimatyti.
– Tu tikrai manęs nesiklausai, dėde Rimai, – Rimas atidarė beisbolo centro duris ir nuleido žvilgsnį į jo palto skverną tampantį Šo.
– Atleisk, drauguži, kas nutiko? – Rimas sumirksėjo. Negirdėjo nė vieno berniuko žodžio.
Šo įkišo ranką į švarko kišenę ir Rimas pamatė žvynuotą uodegą, mažytes pėdutes ir piktą Spaiko, Šo barzdotojo drakono, snukutį. – Spaikas norės picos, kai baigsime žaisti. Nuo smūgiavimo jis visada išalksta.
Rimas tikrai norėjo ne maisto. Bet jei Laklina Balantain pasiūlytų kartu suvalgyti picą, geriausia nuogiems, buvo tikras, kad prisiverstų nuryti gabalėlį ar du.
2
Vos už vieno ar kelių kvartalų nuo Centrinio parko stūksančiame Lizdelyje Linkas palydėjo Lakliną koridoriumi iki laiptų, vedančių į didelį kambarį apatiniame aukšte. Žvilgsnis užkliuvo už nedidelės nuotraukos ant sienos kairėje ir mergina aiktelėjo. Juk tai negali būti Pikaso paveikslas? Jiedu praėjo devynioliktojo amžiaus stalą, kruopščiai nublizgintą ir apstatytą sidabriniais rėmeliais su visų Balantainų šeimos narių nuotraukomis. Laklina įkvėpė, stengdamasi pripildyti plaučius oro.
Iki penkioliktojo gimtadienio augo trokšdama gyventi kaip paprasta mergaitė paprastoje amerikiečių šeimoje. Gyvendama su emociškai palaužta motina ir vyresniuoju broliu, priverstu dirbi, kad prisidėtų prie nedidelių motinos pajamų, dažniausiai laiką leisdavo viena. Laklina guodė save įsivaizduodama kitokį gyvenimą, iš žurnalų išsikirpdavo kitų šeimų nuotraukas ir atsargiai suklijuodavo jas į iškarpų albumus. Nuklijavo jomis savo batų dėžės didumo miegamojo sienas įsivaizduodama, kad tose nuotraukose – jos broliai ir seserys, nuolat nuklysdama mintimis į iki vidurnakčio užsitęsiančius vakarėlius, dienas paplūdimyje, šeimos ginčus ir bendrus sekmadienio pietus.
Iškarpų albumus pripildė protingų ir sąmojingų draugų nuotraukų, įsivaizduojamų vaikinų ir atsargiai iškirptų vyrų, kurie netikėtai atsiranda jos gyvenime ir ją išgelbsti, nuotraukų.
Vieną vasaros naktį visos iliuzijos apie šeimą, ryšius, kurie jungia žmones, sudužo į daugybę šukių. Laklinos susidūrimas su realybe buvo žiaurus: ji nuplėšė visas nuotraukas nuo sienų ir sudraskė iškarpų albumus. Kokia prasmė gyventi svajonių pasaulyje? Galiausiai susitaikė su faktu, kad yra viena, kad nesitikės nieko – nei šeimos, nei draugų, nei mylimųjų, kurie ją išgelbėtų, paremtų, kai jos pasaulis griūva. Ji gali kliautis tik savimi. Nusprendė niekada iš jokio asmens nieko nesitikėti.
Buvo jauna, bet pasirinko teisingai ir vis dar vadovavosi tuo sprendimu. Keli draugai, jokių vaikinų ir menkas ryšys su broliu. Bet, velnias, nuotraukos ant stalo privertė pavyduliauti.
– Ar viskas gerai, Laklina? – paklausė Linkas. – Atrodai šiek tiek išblyškusi.
Ji nebuvo pratusi prie prabangių namų su nuostabiais meno kūriniais, ką tik sutiko pirmą vyrą, įplieskusį joje ugnį, ir neturi jokio supratimo, ko Balantainai siekia šiuo susitikimu. Ar ką nors turėtų stebinti, kad jaučiasi kiek įsitempusi?
Laklina sustojo ir pasisuko į Linką. Norėjo pasakyti ką nors protingo ir žavaus, bet jo akyse išvydo užuojautą. Norėjo pasakyti, kad susijaudino pamačiusi, kas tokie yra Balantainai ir kad jų šeima tokia gausi. Bet jau labai seniai Laklina niekam neatskleidė savo tikrųjų jausmų.
– Viskas gerai.
Švelni Linko šypsena išdavė, kad jis ja nepatikėjo. Laklina tik dabar suvokė, kaip gerai jis atrodo. Iš tikrųjų, visi šios šeimos nariai atrodė galintys papuošti žurnalų viršelius ir, jei ji neklysta, kartais taip ir atsitikdavo. Seksualūs, išsilavinę, talentingi ir sėkmingi Balantainai įkūnijo amerikietiškąją svajonę. Tik ne tikroji dukra, kraujo ryšiu su Konoru Balantainu susijusi Laklina.
– Suprantu, kad reikia su daug kuo susitaikyti, Laklina, – užtikrintu balsu tarė Linkas. – Dėl tos priežasties šiandien čia būsime tik mes, broliai ir seserys. Tu, aš, Džageris, Bekas ir Seidžė.
Keturi prieš vieną…
Vienas susitikimas, trumpa diskusija ir viskas bus baigta, pagalvojo Laklina, įeidama į didįjį kambarį, sujungtą su virtuve ir valgomuoju, pilną patogių baldų, knygų ir žaislų.
Džageris ir Bekas atsistojo ir paspaudė Laklinai ranką. Nedrąsiai nusišypsojo ant didžiulės sofos kambario kampe sėdinti Seidžė. Ilsėjosi parietusi po savimi kojas, veidas atrodė tarsi nupieštas, po akimis tamsūs ratilai. Problemos dėl vyrų, nusprendė Laklina.
O tas vyras, keliantis problemas, yra jos brolis Taisas.
Dar viena nepatogi akimirka, bet Laklina negalėjo ignoruoti Seidžės skausmo. Priėjo prie moters, pasilenkė ir pirštų galais palietė ranką.
– Ar viskas gerai? Kūdikis?
– Kūdikiui viskas gerai, bet tavo brolis veda mane iš proto, – Seidžė linktelėjo ir Laklina pastebėjo, kad moters akys paraudusios. Seidžė stengėsi, kad balsas skambėtų linksmai, bet jai nepavyko.
Laklina norėjo pasakyti, kad Taisas taip elgiasi dėl jų praeities, dėl šeimos, kuri neturėjo jokio supratimo, kaip būti tikra šeima. Ar kaip turi būti kuriami santykiai.
– Man labai gaila, Seidže, – sukuždėjo Laklina jausdamasi taip, kad turi atsiprašyti. Latimorams nesisekė