Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas. StaVl Zosimov Premudroslovsky
gydytojas ir greitai nuėjo. Izzy pasekė jį.
– Gydytojau, ačiū, kad neišdavei manęs.
– Pirmiausia, ačiū, jūs nesusitvarkysite…
– O, atsiprašau, doc. – ir Izya išėmė iš kišenės čekių knygelę, nuplėšė čekį anksčiau nurodytu numeriu ir perdavė gydytojui.
– Bet žinok, gydytojas ištiesė ranką patikrinimui. – kraujo maišymas, tai pavojingas dalykas. Aštuoniasdešimt devyniais atvejais vaisius gali pasirodyti labai neteisingas.
– Kaip tai yra?
– Gali gimti keistuolis.
– Kas??? – barė kitoje “Bedbug” pusėje ir išbėgo į pašnekovus.
Kas buvo? Pasirodo, Izzy ir Sarah tuo pačiu metu tapo suaugusiais. Bet gyvenimas yra gyvenimas.
Ottila su tuo susitaikė kitą dieną, nes jis pats yra kanibalas sūnus. Taigi kas?
…Staiga staiga pasibeldė bazės biuro durys ir Ottila atšoko.
– Vėl neužrakino durų atramoje. – pasipiktino Bedugis.
Toje kareivinių pusėje Arutuno garsai, kuriuos kažkas priverstinai tempė, buvo sureguliuoti.
– Harutūnas vėl ką nors tempia. – sumurmėjo Klepas į save ir pažvelgė į savo laikrodį. – O, yo-mayo! Jau trys naktys?!
Harutūnas pasirodė virtuvės duryse ir sušuko:
– In! Pagavau! – ir nugrimzdo į senuką, kuris zonose praleido trisdešimt aštuonerius metus. Tai buvo akivaizdu iš viso kūno tatuiruočių. Jo tatuiruotės sušilo kaip marškiniai, todėl jis vaikščiojo tik po apatinėmis kelnėmis ir net žiemą. Senukas užšaldė laukdamas mušimo.
– kas tai yra? paklausė Klepas.
– Wooh, apchi, šniris tas pats kanalas trinamas šiukšliadėžėje ir net pasirašė močiutė Key. – Arutūnas alkūne atsirėmė į staktą.
– Taip?! – nustebo Klopas. – O ką, ji taip pat trinasi?
– Taip, net kaip, ji nubraukė tokį basą, – ir iš kišenės ištraukė biliardo maišos rutulį.
– Ar tai viskas maišos? – Jis ištiesė ranką ir paėmė kamuolį. Jis pasuko jam į veidą, uostė, metė. – Penkiolika metų užtruks. Konfiskuoti. Na, ką tu sakai, senelis?
– Jis meluoja. – senis sukikeno ant grindų. – tai ne mano dalykas.
– O kam? apchi.
– Tavo, tai jis.. ir kabo ant mūsų, o Klaudija ir aš tik pakliuvom į krūmus. Apskritai šis arklys šūdas.
– Ką? – sprogo Intsephalopathas. – Įdomu, ką arklys padarė šiukšlyne, nuskintos žolės, kuri ten neauga? Arba pavara? Ir kanapės valgė, gyvenimas virė, savininkas – schmuckas, todėl nusprendė pamiršti. Ir tada nekantrus.
– Ne, prisiminiau. Kai kurie piemenys praėjo pro šalį. Jis pasiėmė maišą arba nusitrino ir paliko. O kas? Jis yra populiarus, be saugumo, tačiau nėra pinigų perbraukimui. Ir todėl noriu pamiršti. Taigi piemenukas įvažiavo.
– Fuck, tu sakai? – barakas užlipo į kėdę. – Tai nėra sunku patikrinti klinikoje ryte.
– Kas tu klausai, Bosai, apchi, – nusišypsojo Harutunas. – Tai buvo taip: močiutė Klava yra nuoga, visi sutepti vazelinu, tu, nes ji negalėjo patepti nugaros? Apvažiavau šiukšlių dėžę, pasiklydau kanapių krūmuose.
– Bėga? – nusišypsojo senis.
– Iš pradžių tu jai rodai, bet esi smirdi, o ji vis tiek yra moteris, nors ir sena. Krūmuose tu nesipylė, o tu nuplėšei nuo jos kūno peiliu įstrigusias palaimingas dulkes, įklijuodamas į rutulį. Ir jūs įmetėte peilį ten, o ryte rasime jį ir jūsų pirštų atspaudus, o ant peilio įgnybtą švilpuką – tyčiojomės.
Senukas tyliai gulėjo ir nustebęs žiūrėjo. Juk viskas buvo taip, kaip siūlė “Harutun” versija?!
– Ir kaip ji vis dar neprakišo kojos, sena kvailys. Juk visi kaimo šūdai buvo nuo pelėdų depo laikų.
– tarė Vo! – Bedbugė didžiavosi savo pavaldiniais. – o iš kur jūs tai apskaičiavote, kolega?
– Jis, aš pats tai mačiau, norėjau nuimti jį nuo savo mobiliojo telefono, bet baterija neveikė.
– Atsiprašau. – Klop atsiduso.
– Ką tiksliai? Apchi. paklausė Klepas.
– Labai gaila, kad baterija neveikia. – Išmečiau ašaras nuo savo kėdės ir vaikščiojau po kambarį. – Aš neturiu judinti savo smegenų.
– Taip, visa ši nesąmonė, viršininkas. Šūdas yra arklio traukiamas, o jei ne, aš nesu pagautas raudonų rankų ir viskas, kas čia yra, yra tik kiek įmanoma didesnis už ketvirtinę apdovanojimo ataskaitą. – baigė senis ir pradėjo keltis.
– Sėdi, apchi, baikščiai! – sušuko senasis Harutūnas. – Ką mes darysime, globėja?
– Tai piktnaudžiavimas valdžia! – piktinosi senis.
– O tu tyli! Ottila barė. – Egzaminas parodys. Jūs esate kaltas, o jei norite eiti į zoną, sėsite iki ryto, kai atvyks ekspertizės laboratorija. Arba aš jums paskirsiu šimtą darbo valandų buityje. kiemo tvirtovė.
– Tai kur? – paklausė senas vyras trumpai gulėdamas ant virtuvės grindų.
– Atsikelk ir nusikratyk, sulaikytas. Harutūnas jums viską paaiškins pakeliui. Taip, Harutun, aš beveik pamiršau: paimkite iš jo nuoširdų prisipažinimą, jei neatvykstate į darbą, susiraskite peilį, tiesiog nelieskite jo rankomis, apvyniokite jį į maišą. O tu, senasis, jei šlovingai treniruotės, tau kainuos tik centas šerno.
– Dar, dar? – piktinosi senis. – Kur aš jį gausiu?
– Užsičiaupk, apchi, kai Bosas priima verdiktą.
– U, beje, jūs galite jį supjaustyti. Eik, rytoj šeštą valandą, prasideda kasyba. Taip ir pasiimk su savimi dantų šepetėlį, ir aš tau rasiu dubenį. Žiūrėk, tu valgysi su šunimi savo ruožtu. Jei Polkanas leidžia. Jūs miegosite pirtyje.
– O ar gali būti paskutinis žodis? paklausė senelis.
– Pirmyn!
– O kas įsakys?
– Tik aš. Pirmyn. Ir nepamirškite apie šerną…
Ancefalopatas išvedė senolį į išėjimą iš tvirtovės ir greitai nuėjo prie Boso.
– Ką, mes padarysime? apchi!
– Ką? Ar esate kolega, narkomanas?
– Ne, ką tu. Bet aš maniau, kad, apchi, būtina atlikti tyrimą?! Ir tuoj pat.. Ir tada … – Harutūnas dvejojo.
– O kas tada? Rūgštus? – apžiūrėjęs basą iš visų pusių paklausė Ottilas.
– Ne. Bet kompetencija. Juk nuosprendis jau priimtas?!
– kam? Teisėjas?
– Ne, apchi, jūsų, bet jūs turite teisę į ikiteisminį nuosprendį už ypač smulkius nusikaltimus, ypač prieš miegą kaip tik…
Na, eik, bet tik dėl darbinės išvados.
Jie mušė cigaretę ir atsisėdo parūkyti.
Rytas artėjo ir jie sėdėjo prie stalo ir samprotavo kaip Holmesas ir Watsonas, juo labiau, kad Holmesas rūkė opiumą, ir tai jam nesutrukdė daryti dedukcinių išvadų. Bet Watsonas gėrė tik viskį, vyšnias, trumpiau supjaustytas,