Kai meilė sugrįžta. Kandy Shepherd
vienas kitam romantiškų žodžių, bet Heilė jautė, kad Timas troško, jog jų draugystė ateityje virstų šiuo tuo kitu. O jai reikėjo saugumo, pastovumo, tik ne blaškymosi kaip gyvenant su Kristu.
– Kur su juo susipažinai?
– Sidnėjuje. Bet jis ne…
– Visą tą laiką gyvenai Australijoje? – jis sušnypštė graikiškų keiksmažodžių seriją. Kai dar gyveno kartu, ji stengėsi išmokti jo kalbą, bet jis atsisakė ją mokyti keiksmažodžių – tokia kalba jo žmonai neatrodė tinkama. Jei tik jis žinotų, kad tai niekis, palyginti su tuo, ką jai teko girdėti dirbant mechanikos inžiniere – srityje, kurioje darbuojasi beveik išimtinai vyrai.
– Nė neatėjo į galvą ieškoti tavęs Australijoje, – pasakė jis.
– Taip ir maniau, – patikino ji. – Tai toliausia, kur galėjau nuo tavęs pasitraukti. Turiu ten tetą. Viską sutvarkė tėvai.
Kurį laiką jis nieko nesakė, tik atidžiai tyrinėjo jos veidą.
– Ar taip labai tave įskaudinau? – kalbėjo tyliai ir kimiai.
Ji linktelėjo galvą, nes duso ir nedrįso pratarti nė žodžio.
Ir jam teko plėšti iš savęs žodžius.
– Gailėjausi ne kartą, kad tądien tave palikau, kad nebuvau šalia, kai manęs reikėjo. Aš…
Heilė stengėsi ištrinti tą paskutinį vaizdą iš atminties; jį prisiminti buvo pernelyg skaudu. Ji pakėlė ranką, kad jį sustabdytų.
– Nenoriu girdėti, – pasakė.
Jis suraukė tamsius antakius.
– Ir tada lygiai taip nenorėjai girdėti. Neleidai paaiškinti, nenorėjai taikytis. Tau buvo skaudu, bet juk ir man, o tu atstūmei mane. Paskui palikai ir pabėgai taip toli, kad negalėčiau tavęs surasti. Pasielgei taip po to, ką drauge patyrėme. Dabar atsirandi kaip niekur nieko, įsibrauni į šeimos šventę ir…
– Prašau. Nenorėjau čia važiuoti. Viskas baigta, – jos balsas užlūžo. – Tik noriu skyrybų. Ir dėl to aš čia.
– Galėjai atsiųsti skyrybų dokumentus iš Australijos. Būčiau sužinojęs, kur esi, ir mano advokatas būtų galėjęs susisiekti su tavuoju. Neprivalėjai pati čia atvykti, Heile.
Jis nusisuko, patraukė plačius pečius, ir ji vėl matė laimingus svečius, susibūrusius prie koplytėlės durų.
– Tikiuosi, netrukdau šioms ypatingoms šeimos iškilmėms, – griežtokai metė ji. Nepasakytum, kad Kristo šeima aną pirmą ir vienintelį kartą maloniai sutiko jo jaunąją nuotaką. Pusbrolis Aleksas buvo išimtis.
– Aleksas ir jo australė žmona Dela atnaujina santuokos įžadus. Jiems tai ypatinga diena, o susirinko tik šeimos nariai ir artimiausi draugai, – balso tonu jis siekė pabrėžti, kad ji šiai draugijai nebepriklauso.
– Man papasakojo tavo senelės kambarinė. Sakė, kad jiedu vedę jau dvejus metus. Džiaugiuosi, kad jis kažką susirado po to siaubo, kurį teko patirti.
Alekso sužadėtinė žuvo per įkaitų paėmimo dramą. Toji žinia pasklido po visą pasaulį.
– Mes visi dėkingi Delai, – pasakė Kristas. Alekso žmoną šeima maloniai priėmė, priešingai nei nepageidaujamą Heilę.
Ji suprato, kad neturi teisės teirautis apie šeimos naujienas, bet buvo smalsu.
– Kodėl jiedu taip greitai atnaujina santuokos įžadus? Argi neįprasta, kad taip daroma sulaukus vyresnio amžiaus?
– Jiedu skubėjo tuoktis, nes laukėsi dukters Litsos. Dela norėjo patvirtinti įžadus ramesniu laiku.
Ji dirstelėjo į poros pusę.
– Ak. Tai turbūt jų mažoji dukrelė, kuri su Aleksu. – Raudonplaukis angelėlis springo juokais. – O Dela laiko rankose kūdikį, kuris kaip iš akies trauktas Aleksas, – Heilė stengėsi, kad jos balsas skambėtų nešališkai. Nenorėjo, kad jis virpėtų, ypač kalbant apie kūdikius. Bent girdint Kristui.
Iš tikrųjų Heilė apie Aleksą ir Delą žinojo gana daug. Ji netgi nusiminė, kai sukorusi šitiek kelio į Sidnėjų net ir čia negalės išvengti Kristo šeimos. Aleksas gimė Australijoje ir buvo viešbučių magnatas. Apie tai, kad jis po tragiškos netekties persikėlė gyventi į Graikiją ir rado laimę su Dela, vis skelbė žiniasklaida.
– Tai jų sūnus Georgijus. Jis atėjo į šį pasaulį praėjus metams nuo Litsos gimimo.
Heilė vengė jo žvilgsnio. Buvo justi tvyranti įtampa. Jei nebūtų persileidusi tą siaubingą naktį, jų kūdikis dabar būtų šiek tiek vyresnis už mažąją mergytę, kurią išdidžiai ant rankų laikė Aleksas. Bet ji negalėjo ir nenorėjo apie tai kalbėti. Iš Kristo tylėjimo sprendė, kad ir jam tai ne pagal jėgas.
Pūstelėjo vėjelis. Ji sudrebėjo ir tvirčiau įsisupo į apsiaustą – gražų ir brangų, kurį Kristas jai padovanojo norėdamas išpirkti kaltę, kad taip ilgai nebuvo namie.
– Sidnėjuje dabar karšta vasara. O čia šalta. Ne taip įsivaizdavau idilišką Graikijos salą. Norėjau pasakyti, kad čia gražu, bet šalta. Kodėl jie pasirinko atnaujinti santuokos įžadus žiemą?
– Aleksas su Dela norėjo, kad iškilmės vyktų koplytėlėje, kurioje jiedu susituokė. Šiltesniais metų mėnesiais buvo rezervuoti visi viešbučio kambariai. Vasarą nebūtų buvę jų trokštamo privatumo.
Ji pažvelgė į grupelę svečių prie koplytėlės.
– Džiaugiuosi dėl jų, – pasakė. – Aleksas man patiko vos susipažinus, o ir Dela atrodo miela.
– Tavęs nepakvietė, bet jam bus malonu tave matyti. Ir Delai turbūt knieti susipažinti.
Heilė net atsitraukė atatupsta.
– Ne! Atvykau pasikalbėti su tavimi apie skyrybas ir tuojau grįšiu. Vairininkas laukia, kad parplukdytų mane į Nidrį.
Kristas žengė žingsnį jos link, ir tarpo tarp jų nebeliko.
– Taip elgtis negali.
– Ką nori pasakyti? – Jis stovėjo pernelyg arti. Taip arti, kad ji jautė jo šilumą, aromatą, jėgą.
– Negaliu leisti, kad sutrikdytum šią ypatingą dieną.
– Nė neturėjau tokių ketinimų, – pasakė ji. – Aš tik…
Jis pertraukė ją, kalbėjo tyliai ir atkakliai.
– Aleksas su Dela patyrė daugiau, nei žinai. Leisk jiems ramiai švęsti jų pasišventimo vienas kitam dieną. Jei tuojau pat išvyksi, kils dar daugiau spėlionių nei tau atsiradus, ir dėmesys nukryps į mus, o ne į juodu. O taip neturėtų būti. Pasirodei nekviesta. Bet vis dėlto tebesi teisėta mano žmona. Nors gyvename atskirai, vis vien turėtum pasisveikinti su Aleksu ir Dela ir juos pasveikinti šia proga. Tik prašau tavęs elgtis kaip pridera.
Ir kodėl jam būtinai reikia remtis jos įgimtu teisingumo jausmu?
– Manau, kad galėčiau pasisveikinti, – neryžtingai pasakė ji. Nors bus itin sunku sveikinti laimingą porą sėkmingos santuokos proga pačios santuokai byrant į šipulius. – Pasišnekučiuosiu su jais ir netrukus nemačiomis grįšiu į laivą.
Kristas papurtė galvą.
– Tai sukeltų daugiau sumaišties, nei kad išeitum dabar pat. Viešbutyje patieks pietus. Pasilik bent jų. Juk galime parodyti mandagumą. Bet niekam neužsimink apie skyrybas. Tai ne jų reikalas. Tegu žmonės mano, kad bandome taikytis. Pabūk, kol baigsis pobūvis, tada išeisi drauge su kitais svečiais.
Ji suraukė antakius.
– Nori, kad apsimesčiau, jog vis dar esu tavo žmona?
Kristas