Būk mano meile. Katrina Cudmore
visu balsu plėšiant melodijas.
Bet vos išėjusi iš vonios kambario Aidina liovėsi juoktis, nes pamatė lygiai tokią jo miną, kokią įsivaizdavo. Ji paraudo, nes jis nutvilkė ją atšiauriu žvilgsniu.
– Ar kas nors ne taip?
– Ne… tik vaikštant mano permirkę batai kvarkia kaip antis.
Ak, kad juos kur. Taigi atseit susitvardė. Kaip čia taip?
Jis pažvelgė į ją, lyg abejotų dėl jos psichinės būklės. Tada papurtė galvą ir padėjo ryšulį ant kėdės prie židinio.
– Palįskite po dušu ir persirenkite. Jums reikia išsiplauti ir išsidžiovinti drabužius, kad turėtumėte kuo rytą apsirengti. Koridoriaus gale yra skalbykla – prašom naudotis.
Tai taręs nusisuko. Neatsigręžęs jis palinkėjo labos nakties.
– Ar galėčiau gauti ko nors atsigerti po dušo?
Išgirdęs klausimą, jis akimirką stabtelėjo vėl įtempdamas plačius pečius.
Jam atsisukus, ji gūžtelėjo ir atsiprašomai nusišypsojo.
– Norėčiau ko nors, kas mane sušildytų. Jei pasakytumėte, kur virtuvė, aš ten trumpam užbėgčiau.
Jis nusivaipė. Ir ji pagalvojo, koks jis būtų žavus, jei nusišypsotų, nes ir jo vyptelėjimas atrodė įspūdingas. Kažin ar jis iš viso šypsosi?
– Išėjusi iš miegamojo pasukite kairėn ir rasite dar vienus laiptus, jais nusileisite į vakarinį priestatą. Virtuvės durys penktos kairėje pusėje.
Jis pasisuko ir išėjo nespėjus jai nė padėkoti.
Aidina sunkiai atsiduso. Jis toks kandus su visais ar tik su ja?
Dievaži, versle ji sutikdavo nemaža atžarių žmonių, bet šis vyras ją trikdė. Jo draugijoje jautėsi, lyg juos skirtų nematoma siena. Ji gerai sutardavo su daugeliu – su ja žmonės atsipalaiduodavo. Tačiau bendraudama su juo aiškiai jautė, kad jam sutarti su žmonėmis yra sunku.
Padėjusi ant lovos, atrišo ryšulį ir rado minkštos pilkos medvilnės pižamos kelnes ir žydrus marškinius, į juos buvo įvyniotas dantų šepetėlis ir pastos tūtelė.
Širdis jai keistai suspurdėjo pagalvojus, kad teks apsivilkti jo drabužius, ir nepajuto, kaip prispaudė juos prie nosies. Užmerkusi akis įkvėpė svaiginančio ką tik išskalbtų skalbinių aromato, bet nebuvo nė užuominos to kvapo, kurį užuodė atsitrenkusi į jį. Druskos ir žolės… sodraus, aštraus, vyriško aromato, kurį prisiminusi net aiktelėjo. O dar ji norėjo apkabinti jį per liemenį. Amžinai likti prigludusi prie tvirto jo kūno.
Ji užvertė į viršų akis. Ką sau mano? Šis vyras šaltas kaip ledas.
Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Ateis rytojus, ir tikriausiai jo daugiau nebematys. Be to, šiuo metu vyrai jos nedomina. Pernelyg brangi sunkiai įgyta laisvė. Nori pati būti atsakinga už savo likimą. Pati priimti sprendimus.
Praeis naktis, ir jos čia nebebus. Grįš į darbą, o vakarais valgys picą ir žiūrės serialus. Bus viskuo patenkinta, ir nėra ko čia purkštauti.
2
Šešiolika miegamųjų, aštuoni priimamieji. Pokylių salė, kurioje telpa daugiau nei trys šimtai svečių. Dvi bibliotekos ir daugybė kitų kambarių, į kuriuos jis retai užsuka. Ir vis vien ima pyktis, kad reikia dalytis šiais didžiuliais rūmais su kuo nors kitu. Suprato, kad pyksta be reikalo. Jau beveik vidurnaktis. Po keleto valandų jos čia nebebus. Bet keletą pastarųjų metų gyveno atsiskyręs ir paskendęs darbuose, tad nors vieną naktį praleisti namuose su kuo nors kitu atrodė nemalonu ir nepriimtina.
Prieš dvejus metus po gluminančio ginčo su seserimi suprato, kad turi susitelkti į tai, kas jam geriausiai sekasi ir ką geba kontroliuoti – savo darbą. Jį išvargino ir nuvylė Orlos nuolat keliami ginčai dėl to, kuris iš jųdviejų teisus, ir jam palengvėjo iškeitus sudėtingą bendravimą į paprastus ir aiškius darbo santykius.
Jam nė nereikėjo, kad Orla primintų, jog jis nemoka palaikyti santykių, nors ji nuolat mielai tai darė, pakako pamatyti skausmingą sesers veido išraišką, kai manydavo, kad brolis jos nestebi.
Jis ir dabar nesupranta, kas buvo ne taip. Kur jis suklydo. Kadaise jiedu buvo tokie artimi. Po mamos mirties jautėsi išsigandęs ir vienišas, manė, jog plyš širdis. Bet jam padėjo išsikapanoti visada linksma ir besišypsanti Orla.
Kai Orla buvo šešiolikos, mirė tėvas, ir beveik per naktį ji pasikeitė. Iš nerūpestingos tapo niūri ir nekalbi, ir jųdviejų kadaise stiprus ryšys nutrūko.
Medžio šaka brūkštelėjo į lango stiklą, ir jis krūptelėjęs grįžo į dabartį.
Pasistatė skardinę dėžutę arbatos šalia beužverdančio virdulio. Tada brūkštelėjo viešniai raštelį, kad ji gali naudotis viskuo, ko tik prireiks. Mintyse nepaliaujamai girdėjo tėvą, barantį jį už atšiaurumą. Dar kartą jam buvo priminta, kokie jiedu su tėvu buvo skirtingi.
Baigęs rašyti pamanė, kad geriau jam išeiti, kol ji dar nenusileido. Bet susilaikė prisiminęs, kaip ji stovi prieškambaryje, o lietaus lašai rieda putniomis lūpomis. Tas lūpas jis beprotiškai troško išragauti…
Trauka buvo ne be pagrindo, nes jis jau kurį laiką neturėjo nuolatinės partnerės. Visa amžinybė vyrui, kuris kitados neatsispirdavo gražių moterų vilionėms. Bet prieš porą metų jam pabodo trumpi lengvabūdiški romanai. O apie rimtus santykius negalvojo. Vis dar.
Šiaip ar taip, ji – jo kaimynė. Jeigu – tik jeigu – jis vėl susitikinėtų su moterimi, tai tikrai ne prie savo laukujų durų.
Jis pasisuko išgirdęs tylų beldimą į duris.
Ji stovėjo prie durų į didžiulę virtuvę ir nedrąsiai šypsojosi.
Reikėjo išeiti, kai dar buvo laikas. Dabar teks su ja kalbėtis.
Aidina pasiraitojo jo marškinių rankoves ir pižamos kelnes, buvo basa. Jis tik žvilgtelėjo į dailias blauzdas ir pajuto pilve įtampą, nors to būti neturėtų. Jos tamsūs vešlūs plaukai, nors dar drėgni, buvo sušukuoti ir krito ant nugaros. Jis pastebėjo, kad ji paliko porą neužsegtų marškinių sagučių, ir nors matė tik nepridengtą odos trikampį, pajuto, kaip ėmė tankiai plakti širdis.
Taip jaustis jis nenorėjo. Sugniaužė raštelį saujoje.
– Vanduo užviręs. Prašom naudotis viskuo, ko tik reikia.
– Ačiū. – Jam beišeinant, ji pridūrė: – Nepasakiau to anksčiau, bet dėkoju, kad šią naktį suteikėte man prieglobstį, ir atsiprašau, kad pažadinau.
Padėkojusi paraudo, apglėbė save rankomis per liemenį ir atsargiai dirstelėjo į jį. Kai ji taip stovėjo vilkėdama jo drabužius ir laukė atsakymo, jis pajuto kažką, kas vertė sunerimti.
Panoro užglaistyti nesklandumus.
– Iš ryto nurodysiu rūmų valdytojui, kad parvežtų jus namo.
Ji ryžtingai papurtė galvą.
– Eisiu pėsčiomis. Iki tilto netoli.
– Gerai.
Jam buvo metas nors šiek tiek pamiegoti. Bet kažkas jį sulaikė. Gal kad prisiminė Orlą ir kaip norėtų, kad su ja būtų elgiamasi, jei patektų į tokią pačią keblią padėtį.
Sunkiai atsidusęs jis išspaudė:
– Gal pradėkime iš pradžių?
Aidina pakreipė galvą į šoną ir dvejodama prikando lūpą.
Jis priėjo, ištiesė ranką ir ištarė žodžius, kurių, tiesą sakant, ir pats nesitikėjo.
– Sveika atvykusi į Ašbruką.
Jos