Graiko mylimoji. Мишель Смарт
sumirksėjo, ne tik dėl to, kad akis graužė ašaros, ketinančios prasiveržti, bet ir iš nuostabos.
Būsi ta, kuo esi gimusi?..
Pastaruosius ketverius metus ji iš visų jėgų stengėsi pamiršti prigimtines teises. Prisiminimai buvo per daug skausmingi. Todėl ji priimdavo kiekvieną naują dieną ir mėgino žiūrėti į ateitį.
Dabar Tabitos širdis suplakė smarkiau. Negi ponia Kaulter žino?
Spindinčios akys ją įdėmiai stebėjo. Jei ponia žino tikrąją Tabitos tapatybę, tai puikiai moka slėpti kortas.
Tačiau Tabita niekada tikrosios savęs neslėpė. Vienintelės pavardės iš jos pamotė nesugebėjo atimti. Atėmė visa kita: namus, išsilavinimą, pinigus, ateitį…
– Pažiūrėk mano spintoje. Eik, mieloji.
Kone linkstančiomis kojomis Tabita nuėjo į miegamąjį.
– Dešinėje pusėje, – šūktelėjo ponia Kaulter.
– Ko man ieškoti?
– Pamatysi.
Ir išties.
Už spintos durų, dešinėje ant bėgelio kabojo žemę siekianti ilga suknia, tarsi nužengusi iš pasakos puslapių.
Ištiesusi ranką mergina pirštais perbraukė prabangų audinį, akimis gėrė švelniai rožinius ir žalius audinius, papuoštus auksinių siūlų raštais, apsiuvinėtus brangakmeniais ir vos rausvomis rožėmis.
Aštuonioliktojo amžiaus princesė būtų apsidžiaugusi, galėdama užsivilkti tokią grožybę.
Ant lentynos virš jos buvo pora šviesiai auksinių aukštakulnių basučių ir net balta kaukė su aukso detalėmis ir auksinio apvado pakraščiais, gėlės formos rožinių plunksnų kuokšteliais ant kairiojo skruosto.
Virpančiais pirštais Tabita paėmė batelius ir susižavėjusi apžiūrėjo.
Kaip tik jos dydžio.
Apstulbusi sugrįžo į svetainę.
– Kaip?..
Ponia Kaulter nusišypsojo.
– Damos randa būdų.
– Aš negaliu. Norėčiau… – ji giliai įkvėpė ir prispaudė batelius prie krūtinės. – Norėčiau, jei galėčiau, bet negaliu. Jei mane pričiups, būsiu atleista. Mus perspėjo.
Ir labai griežtai. Jei personalo darbuotojas bus pagautas bandantis prasmukti į puotą, darbo sutartis bus nutraukta.
Tačiau ponia Kaulter neišsigando:
– Būsi neatpažįstama. Niekas nesupras, kad tai tu – niekas nesitikės tavęs ten sutikti. Iš patirties sakau, kad žmonės mato tik tai, ką nori ir ko tikisi. Kambarinių jie nepastebi. Ateik čia penktą. Pakviečiau visažistę. Ji pavers tave princese. O rytoj galėsi ateiti pas mane per priešpiečius ir viską papasakoti. – Ji nusijuokė. – Prisipažinsiu, nesu visiška altruistė. Esu per sena ir keliai skauda – negaliu nueiti į puotą, todėl pamatysiu ją tavo akimis.
Tabitą degino karštos ašaros. Niekas nieko panašaus jai nebuvo padaręs.
– Nebijok, mieloji. Šį vakarą tu būsi princesė ir eisi į puotą, daugiau jokių ginčų. Netark nė žodžio.
Džianas Basinas išėjo iš apartamentų, kuriuose apsigyvendavo atvažiavęs į Vieną, ir nužingsniavo rožių gyvatvore apsodintu taku į savo viešbutį. Viešbutyje buvo pasilikęs vienus apartamentus, bet mėgino suteikti sau bent privatumo iliuziją. Privatumo, kurio jo didžiulė energinga šeima dažniausiai nepaisė.
Iš dalies dėl šeimos jis dabar ėjo taku apsivilkęs juodą odinį fraką ir rengė šį maskaradą. Seserys jau nuo dvidešimt penktojo gimtadienio nuolat užsimindavo, kad jam reikia naujos žmonos. Džianas nenoromis ėmė suprasti, kad jos teisios.
Kai senas bičiulis Alesijus Palvetis privertė atsilyginti už dar mokyklos laikais padarytą paslaugą ir surengti kaukių puotą pasinaudojant ypatinga švenčių organizatorių komanda, Džianas nusprendė, kad tas pokylis gali būti jam naudingas. Jis ne tik grąžins draugui skolą, bet ir leis seserims patikėti, kad visai rimtai dairosi žmonos. Visi bus patenkinti.
Džianas vargiai tikėjosi, kad ta ideali moteris šiandien atsiras, bet tai nė kiek ne prastesnė proga tokią surasti. Jis netgi leido penkiasdešimt iš keturių šimtų pokylio svečių pakviesti savo jauniausiai seseriai Nikei – populiariausiai jų šeimos atstovei. Tos penkiasdešimt viešnių bus netekėjusios moterys, turtingos, nes sugebės susimokėti keturiasdešimt tūkstančių eurų – jo nustatytą bilieto kainą.
Jei Džianas nuspręs vėl vesti, turės reikalavimų. Pirmiausia, ir visų svarbiausia, būsima žmona turi būti nepriklausomai turtinga. Jis nebedarys tos pačios klaidos, kaip vesdamas pirmą kartą. Antra, ji turi būti graži pažiūrėti. Nebūtinai modelis ir net ne išskirtinė gražuolė, bet jei jis pasiryš likusį gyvenimą susieti su viena moterimi, tai mieliau jau su ta, kuri jam pasirodys patraukli.
Pro galines duris įsmukęs į viešbutį, nusipirktą beveik prieš dvidešimtį metų, Džianas pasuko į pokylių salę.
Jo verslo interesai buvo įvairūs, bet labiausiai Džianas koncentravosi į laivybą ir nekilnojamąjį turtą visame pasaulyje. Jis išleido milijonus buvusių rūmų renovacijai, kol pavertė juos pasaulinės klasės viešbučiu – tai buvo pirmas rizikingas žingsnis į turizmo industriją už gimtosios Graikijos ribų. Kažin ar galėjo būti geresnis statuso simbolis.
Pasiruošęs atidaryti šonines duris į salę, ant kabančiųjų laiptų jis pastebėjo viešnią. Ji leidosi tvirtai suspaudusi pirštais turėklą. Kitame delne gniaužė paauksuotą kvietimą, kurį prie įėjimo turės parodyti visi puotos svečiai.
Ji ėjo gracingai, bet lyg dvejodama, todėl Džianas įsižiūrėjo įdėmiau.
Pažvelgė į ją. Tada dar kartą.
Nors moters veidą beveik visiškai dengė balta paauksuota kaukė, papuošta šviesiai rožiniais plunksnų kuokšteliais ant kairiojo skruosto, jo širdis kažkodėl suspurdėjo.
Džianas nepajėgė atplėšti akių.
Nuostabi švelniai žalių, pilkai rožinių ir auksinių atspalvių suknelė, papuošta brangakmeniais, spindinčiais lempų šviesoje, buvo be petnešėlių, tvirtai prigludusi prie liemens, o tada pasipūtusi daugybe sluoksnių, krintančių ant visiškai uždengtų kojų.
Ji atrodė kaip princesė.
Gal ir buvo princesė.
Jis įsivaizdavo, kaip svaiginančiai suktųsi toks sijonas šokių aikštelėje…
Pasitraukęs nuo durų, pro kurias ketino įeiti, jis pasitiko ją, kaip tik pasiekusią apatinę laiptų pakopą.
Iš arti mergina pasirodė žemesnė, nei jis galvojo, ir dar žavingesnė. Medaus spalvos šviesūs plaukai buvo susukti į elegantišką kuodą virš grakštaus kaklo, papuošto prigludusiu auksiniu vėriniu su brangakmeniais ir prie suknelės derančiomis rožėmis, dailiose ausyse kabojo auskarai.
Tokios gražios moters jis nebuvo matęs.
– Atrodote sutrikusi, – tarė jis angliškai.
Į jį iš po kaukės pažvelgė rugiagėlių mėlynumo akys.
Putlios širdelės formos lūpos dvejodamos nusišypsojo.
– Gal reikia parodyti, kur kambarys, kuriame renkasi svečiai? O gal ko laukiate?
Ant dešinės rankos ji mūvėjo žiedą su deimantu, bet ant kairės nebuvo nieko.
Moteris aiškiai susidrovėjusi papurtė galvą.
– Krypties parodyti nereikia