Gražina. Адам Мицкевич

Gražina - Адам Мицкевич


Скачать книгу

      Gražina

      Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;

      Miglos ant žemės, o mėnuo padange

      Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.

      Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,

      Tarp rudens oro šalto, nevienodo.

      Žemė lyg butas tamsusis išrodo1,

      Debesys rodos lyg judantis skliautas,

      Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.

      Rūmai, statyti ant kalno Naupilės2,

      Blizga palšai3 prieš nakties akį švisą.

      Šone, ant rėvo4, kur volas5 pakilęs,

      Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,

      Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,

      Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta6.

      Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo

      Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo

      Pilies sargai pastatyti budėjo;

      Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo

      Lyg koki7 žmonės per tyrą atvengia.

      Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,

      O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,

      Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.

      Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,

      Ant šlapių žirgų trys jočiai8 sėdėjo.

      Rėvą prijojus sustojo ir vienas

      Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,

      Užtrimytavus taip trejetą kartų,

      Sargas ant balso9 iš bokšto atsuko;

      Čerška retežiai10 rakinti prie vartų

      Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.

      Kad žingeidumą tuščią apmalšint11.

      Iš visų pusių sargai suėj’12, žiūri.

      Vienas iš jočių, vyriausias matyti,

      Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:

      Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.

      Kryžių ant kaklo prie raikščio13 geltono14.

      Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.

      Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.

      Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —

      Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:

      – Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…

      Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!

      Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,

      Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį15,

      Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!

      Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.

      Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:

      Nors vokietis, žmones kalbant suprato16.

      – Kur Kunigaikštis? – sargų jisai klausia.

      – Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma17

      Nieko pas save. – Nors būtų vėliausia,

      Turit pranešt apie mūs’18 pribuvimą:

      Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį

      Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:

      Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę

      Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.

      Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;

      Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?

      Pas Lietavorą per langą mažytį

      Spingsant prigesus šviesa dar matyti.

      Šiandien jis grįžo, buo19 toloj kelionėj,

      Reiktų dabartės20 ilsėtis maloniai.

      Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,

      Siųsta po durim žiūrėt. – Nemiegojo21

      Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:

      Ponai, bajorai, visa vyriausybė

      Pas jį į rūmus įeiti bijojo.

      Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,

      Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia22:

      Iš budinčiųjų kad nieks neketina

      Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.

      Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare

      Naudos tėvynei labai daug padarė, —

      Kare muš'23 priešus, namie vaidus taiko,

      Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,

      Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,

      Viešpačio butas jam vis at’darytas.

      Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo

      Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.

      Lietavors rūškans24 prie stalo stovėjo,

      Misli’o25, tai klausė vėl galvą pakėlęs,

      Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;

      Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,

      Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo26

      Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,

      Rodosi taiso: pridengia su sauja,

      Žiburys suvis žibėjęs paliauja27.

      Turėjo tyčiomis jį užgesinti,

      Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę

      Buo, nenorėj, idant tarnas atminti

      Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.

      Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;

      Bet kad prie lango grotuoto priėjo,

      Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,

      Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,

      Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti

      Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,

      O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.

      Vėla


Скачать книгу

<p>1</p>

išrodo – čia: atrodo. [przypis edytorski]

<p>2</p>

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės – Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu – vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už – i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski]

<p>3</p>

palšas – neryškios spalvos, nublukęs. [przypis edytorski]

<p>4</p>

rėvas – vandens kritimas užtvankoje. [przypis edytorski]

<p>5</p>

volas (lenk.) – pylimas. [przypis edytorski]

<p>6</p>

pusto – dab.: pusto;galanda. [przypis edytorski]

<p>7</p>

koki – trump.: kokie. [przypis edytorski]

<p>8</p>

jotis – raitelis. [przypis edytorski]

<p>9</p>

ant balso – išgirdęs balsą. [przypis edytorski]

<p>10</p>

retežis – grandinė, pančiai. [przypis edytorski]

<p>11</p>

apmalšint – vietoj pamalšinti. [przypis redakcyjny]

<p>12</p>

suėj’ – trump.: suėjo. [przypis edytorski]

<p>13</p>

raikštis – dab.: raištis, virvelė kam surišti. [przypis edytorski]

<p>14</p>

Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono – kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta – čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) – visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti – čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) – trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas – įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius – čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas – nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu – jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: „Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą – jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. „Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) – duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas – išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai – smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas – labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas – dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras – meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis – kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. [przypis autorski]

<p>15</p>

Aszmenims kardo tuoj, pervėres širdį…. – Nėra tad dyvo [dyvas – nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu. [przypis autorski]

<p>16</p>

Nors vokietis, žmones kalbant, suprato: – Lietuviai ir prūsai ne tik blogai mislija apie vokiečių būdą, bet ir apie jų supratimą; pas juos yra priežodis: paik’s, kaip vokietis (po pietų). (Žiūrėk Kotzebue, t. 1, p. 72. Veizdėk taipgi Lindės žodyne žodį vokietis, ir Rhesą: Das Jahr in vier Gesaugen aus dem Lithauischen des Christian Donelaitis).[Neperseniai mir3s profesorius Karaliaučiaus universiteto Rhesa, tarp kitų liekanų lietuviškos literatūros, atgarsino poemą lietuvio Donelaičio, apie 4 dalis metų, hegzametru parašytą, su priedu vokiško vertimo ir su moksliškais paaiškinimais, virš menėtų raštų, kas link įtalpos [įtalpa – čia: turinys. red. WL.] ir dailaus išsireiškimo, verti yra pagyrimo, ir verti, kad mes jais užsiinteresuotume [užsiinteresuoti (sl.) – susidomėti. red. WL.] da ir dėl to, kad yra tikrų paveikslų būdo lietuvių. Garbė paguodotam [pauodotas – čia: garbingam, pagerbtam. red. WL.] vyrui, kuris būdamas svetimžemiu užgėdina [užgėdinti (sl.) – gėdinti. red. WL.] tautiečius (rodaków), kurie menkai rūpinasi apie istoriją savo tėvynės. (Prierašas Mickevičiaus. (przyp. autorski.)] [przypis autorski]

<p>17</p>

nepri’ma – trump.: nepriima. [przypis edytorski]

<p>18</p>

mūs’ – trump.: mūsų. [przypis edytorski]

<p>19</p>

buo – trump.: buvo. [przypis edytorski]

<p>20</p>

dabartės – adbar, šiuo metu. [przypis edytorski]

<p>21</p>

nemiegojo – ponemiegoj. [przypis redakcyjny]

<p>22</p>

n’įveikia – trump.: neįveikia. [przypis edytorski]

<p>23</p>

muš' – trump.: muša. [przypis edytorski]

<p>24</p>

rūškanas – niūrus, piktas, rūstus. [przypis edytorski]

<p>25</p>

misli’o – trump.: mislijo. [przypis edytorski]

<p>26</p>

ant galo (lenk.) – čia: pagaliau. [przypis edytorski]

<p>27</p>

paliauti – nustoti. [przypis edytorski]