Gražina. Адам Мицкевич

      Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs

      Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs

      Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat

      Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų

      Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,

      Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?

      Kaip gali tikrint66, kad teisūs tie žodžiai.

      Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,

      Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?

      Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,

      Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…

      – Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —67

      Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,

      Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas

      Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:

      Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,

      Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;

      Da’rtės68, matau, atėj’ galas ilgesių:

      Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,

      Kada mūsiškiai visur išsklaidyti

      Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai

      Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —

      Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.

      Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu

      Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —

      Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų69!

      Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,

      Ten visus brolius ir gimines varo,

      Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —

      Jis visas ima, o žino, ką daro:

      Vienija, muša, į krūvą vis renka

      Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,

      Idant jams lygūs po kojom gulėtų.

      Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?

      Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,

      Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,

      Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti

      Delno neleidžia: iš karo į karą,

      Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.

      Visą skersai ir išilgai apvarė.

      Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją

      Deginti paikiai sodybas statytas,

      Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.

      Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;

      Kiekgi gėrybių iš pylių70 išlažėm!

      O vis kas liko tik nuo kalavijo,

      Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,

      Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!

      Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:

      Nuo kraštų suomių ik jūrią71 Kazarų

      Viską kaip stovi paglamžė po savim.

      Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f

      Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė72!

      Rūmus kryžiokų regėjau kada’si73;

      Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!

      Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,

      Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.74

      Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną75:

      Saulė pavasario šviest kaip pagauna,

      Pulkai undinų aplink jį sustoją76,

      Negu aksomu žolelėmis kloja;

      Žolės bujoja, tada tarpe jųjų

      Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.

      Ne, tokio klonio visam svieto plotyj

      Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —

      Vytauto rūmai gražesnėms iškloti

      Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti

      Suolai kaurais77, tokiomis išdabinęs,

      Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,

      Deimanto tyro žiedai ant jų karo,

      Už mėno78 šviesą, už margą sietyną

      Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,

      Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.

      Rūmo banguos pas jį kvartkos79 stiklinės.

      Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,

      Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,

      Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.

      Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.

      Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?

      Daug aš laimėjau da būdams mažytis,

      Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau

      Kumisu80 negu totorius maitytis?

      Dieną ant žirgo, naktis užmigdina

      Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,

      Švist nepradės da, vėl balsas trimito

      Mane prikėlęs ant žirgo sodina.

      Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano

      Joj’81 ant lazdų, su kardais iš balanų82,

      Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.

      Arba mongolus vaikiausi po tyrus.

      Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo

      Pėda da žemės didyn nepakilo!

      Žvilgtelk