Kas teisybė – tai ne melas. Kriščiukaitis-Aišbė Antanas
Ugnis negesinama išsiplečia
Viename kaime gyveno sau ūkininkas vardu Jonas. Gyveno jisai gerai. Pats buvo pačiam gerume vyras: pirmutinis kaime darbininkas ir dar turėjo tris jau paaugusius sūnus: vienas buvo jau su pačia1 , kitas dar jaunikis, o trečias – pusbernukas prie arklių būdavo ir jau arti bandydavo. Sene Jonienė buvo žmona išmintinga ir priežiūri, o marčią gavo lėtą ir darbininkę. Ko, rodosi, reikėtų – tik gyvenk sau! Visi namuose darbininkai; tiktai ką vienas ir buvo ne darbininkas – ligos paimtas senutis – Jono tėvas. Jisai nuo dusulio septinti metai gulėjo ant pečiaus. Visko Jonas turėjo: ketvertą arklių ir kumeliuką, tris karves ir veršiuką, penkioliką avių, puskapį žąsų, o vištų tai ne pačios moters nežinojo, kiek. Moters namie triūsdavo2 ir į lauką eidavo. Vyrai savo darbus dirbdavo. Su duona kasmet lengvai išeidavo. Ką gaudavo už avižas, mokesčius išmokėdavo ir reikalus atlikdavo. Ką gyventum sau ir Dievą garbintum. Bet šalia tvora į tvorą gyveno kaimynas Baltrus – šlubis, nabašninko3 Stepo sūnus. Su juo Jonas ir pradėjo nesutikti.
Kolei senis Stepas buvo gyvas, ir gyveno Jono tėvas, sutikdavo juodu kuo geriausiai. Prireikė mergoms rėčio4 arba vyrams javus vežant ratas pagedo, eina, būdavo, viens pas kitą ir kaip kaimynai viens kitam padėdavo. Nubėgs, būdavo, pas kaimyną veršis, atvarydavo ir tiktai pasakydavo: Neleiskite veršio, mūsų kopūstai neužtverti ir gana! O ką į tvartą varinėt arba tarp savęs plūstis, tai tegul Dievas myli, anaiptol to nedarydavo. Taip gyveno seniei. O pradėjo gyventi jaunieji – su visu kitaip. Ne iš šio, nė iš to pradėjo pyktis. Matote, kas pasidarė. Jonų marčios viena vištaitė pradėjo anksti dėti. Marti pradėjo rinkti kiaušinius ant Velykų. Kasdien, būdavo, eina į vežimą pašiūrėj 5 kiaušinio atsiimti. Tiktai sykį vaikisčiai, turbūt nubaidė nuo gūžtos6 vištą, o toji nulėkė per tvorą, i Baltrus ir tenai kiaušinį padėjo. Marti girdi – vištaitė kudakina mislija 7 sau: dabar neturiu kada, reikia pirkčią prieš šventę išsivalyti, nueisiu paskui. Pavakare nueina į pašiūrę – nėra kiaušinuko. Klausia senio dieverio, ar neėmė kiaušinio. Ne – sako, neėmėmė; o Jurgutis, dieverys jaunesnysis sako: tavo raibukė ant Baltrų kiemo kiaušinį padėjo, tenai kudakino, iš ten ir parlėkė. Pažiūrėjo marti savo raibukės: tupi greta su gaidžiu ant laktos, jau akis užmerkė, rengiasi miegoti. Paklausta, kur padėjo kiaušinuką, bet nepasakys bjaurybė. Ir išėjo į Baltrus. Pasitinka ją Baltrų senoji.
Ko, martele, ieškai?
Močiute, sakė, mano šiandien vištaitė pas jus atlėkusi, ar ežioj8 kur nepadėjo kiaušinio?
Ir matyti nematėm. Mūsų, Dievas davė, jau seniai deda. Mes savo surinkome, o svetimų mums nereikia. Mes, mergele, pas svetimus neiname kiaušinių rankioti.
Marti užpyko, pasakė nereikalingą žodį kaimynka dar du, tris, ir moters pradėjo jau plūstis. Jonienė ėjo su vandeniu, išgirdo ir ji įsikišo. Prišoko ir Baltruvienė, pradėjo kaimynkai išmetinėti9 ; išpasakojo, kas buvo ir ko nebuvo. Ir pasidarė lermas10 . Visos sykiu rėkia, plūstasi. Tu šiokia, tu vagilka, valkata, tu ir senuką badu marini, tu jam duonos kąsnelio, pavydi.
O tu mūs retį pagadinai! Štai ir naščiai11 mūs; duok šia naščius!
Susikabino už naščių, paliejo vandenį, nusitraukė viena kitai skepetas, pradėjo peštis. Tuo tarpu parėjo iš lauko Baltrus, stojo už savo žmoną. Atbėgo Jonas su sūnum. Jonas buvo vyras tvirtas – visus išvaike. Baltrui plauku pluoštą iš pakaušio išrovė. Subėgo žmones, vos perskyrė.
Iš to viskas ir prasidėjo.
Baltrus įsivyniojo tą plaukų pluoštą į skarulį12 ir išvažiavo apskųst. 0 pati savo kaimynams ėmė girtis, kad dabar tai Jonui būsią, eisiąs į Siberiją, ir pasidarė piktumai. Senis ant pečiaus gulėdamas da iš pradžių pradžių13 draudė juos, bet jie neklausė. Jis jiems kalbėjo.
Niekus, vaikai, darote; už tą menką daiktelį už tą kiaušinuką, jus piktumus pakėlėte. Rado vaikisčiai kiaušinį, tuščia jo, ima jį dievai iš to vieno kiaušinio nepralobsi ne nenuvargsi. Dievas duos visiems. Negerą žodį pasakė, tai tu pataisyk, pamokyk kaip genaus pasakyt. Susipešėte – ką darysi, tenka ir susipešti, bet dabar eikite, persiprašykite14 vienas kito, susitaikykite ir bus po visam. O eisite ant piktumų, jums bus bjauriau.
Neklausė senio; mislijo15 , kad jis tik taip barška, neteisybę kalba.
Jonas kaimynu neapsileido.
Aš, sako, jam plaukų nepešiau, jis pats sau pešė, o jo sūnus man visus marškinius sudraskė, štai matote!
Nuvažiavo Jonas ant provos16 . Provojosi, provojosi, jiem dviem besiprovojant, Baltrui tūlė iš vežimo prapuolė. Baltrų moters pradėjo šnekėti, kad tai Jono sūnaus darbas. Mes, sako, matėme, kaip jisai naktį pro langą prie vežimo ėjo, o Juozienė pasakojo, kad ji mačiusi, buk jis tą tūlę jų kaimo kalviui Lukošiui pardavęs.
Vėla provotis. O namieje nėra tos dienos, kad nesiplūstų, kartais ir pasipeša. Ir vaikisčiai barasi tarp savęs ir moters, susiejusios skalbti, ne tiek skalbia, ką liežuviu mala, o vis tik ant pikto.
Iš pradžių kaimynai tiktai šnekėdavo ant vienas kito, o paskui ir iš tikrųjų: būdavo, kad tik ką rado negerai padėtą ir nešasi namo. Taip įprato ir moters ir vaikisčiai. Ir pradėjo juodu vis menkiau ir menkiau gyventi.
Ilgai juodu provojosi, visiems sūdžioms17 įsipyko. Sykį Baltrus Joną suprovoja, į kalinį18 pasodina, kitąsyk Jonas Baltrų. Ir kuo daOgiaus juodu viens kitam keršijo, tuo labiau pykosi. Šunį iš užpakalio muši, o jam rodo, kad jį anas šuva pjauna ir da labiau pyksta. Taip lygiai ir šitie du kaimynai: nuvažiuoja ant provos, vieną arba kitą pasodina į kalinį, ir už tai da labiau širdis piktumu užsidega. Palauk – mislija sau – aš tau atlyginsiu! – Taip juodu gyveno šešerius metus. Tiktai senis ant pečiaus gulėdamas vis jiem šnekėjo. Pradės, būdavo, privadžioti.
Ką jūs, vaikai, darote! Meskite tuos niekus, liaukite patys pykęsi ir kitų nepiktinkite, geriau bus. O kuo labiau pykstatėsi, tuo bjauriau.
Neklauso senio.
Toliau kaimynam besipykstant pradėjo jau vienas kitą dergti prieš visą svietą. Sykį per vestuves Jonų marti pradėjo prie visų šnekėti, būk Baltrų su arkliais pagavę. Baltrus buvo užsigėręs, nesusilaike, apskulstė19 žmoną taip, kad visą nedelią gulėjo, o jos neščios būtą. Nudžiugo Jonas, nuvažiavo pas sliedovatelių20 . Dabar – mislija sau – atsikratysiu aš jo. Ak tikrai jau eis į Siberiją. Bet čia jam nepasisekė. Apžiūrėjo žmoną: sveika – ne nežym. Nuvažiavo Jonas į miravą21 ir tenai nieko nepelnė: liepė eiti pas vaitą22 (staršiną). Čia Jonas raštininkui su vaitu, kaip didžiausiem slidžiom, mažne gorčių arielkos pragirdė, bet taip jau už tai prisūdijo23 Baltrui nugarą iškaršti. Perskaitė ir nusprendimą.
Skaito raštininkas: sūdas24 prisūdijo Baltrui prie visų įrėžti i nugarą dvidešimtį rykščių. Išklausė Baltrus, pabalo kaip drobė, ir apsisukęs išėjo pro duris. Išėjo paskui jį ir Jonas: jis norėjo eiti pas vežimą, bet išgirdo – šneka Baltrus.
Gerai, sako, nuplaks mane užsidegs mano nugara, bet kad tik jo kas daugiau neužsidegtų!
Išgirdo