Renkuosi tave. Sarah M. Anderson
e>
Pirmas skyrius
– Pone Karlsonai, atvyko agentas Geltonasis Paukštis su panele Tušet. – Jo padėjėjos balsas buvo griežtas ir dalykiškas, neišduodantis, kokia moteris laukia už durų.
– Ačiū.
Džeimso ranka pakibo virš senamadiško vidinio ryšio įrenginio mygtuko. Jam nepatiko taip bendrauti su Agnese. Per smarkiai priminė tai, kaip tėvas išlodavo įsakymus samdytiems tarnams už uždarytų namie įrengto kabineto durų. Laimei, tėvo čia nebuvo.
O tėvai niekada ir nesiteikė aplankyti jo Pietų Dakotoje. Išvydusi apskurusio kabineto vaizdą teismo pastate Pjere, Pietų Dakotoje, mama neabejotinai pultų į isteriją. Jos manymu, darbas čia – anaiptol ne trumpiausias kelias iš šeimos namų Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, iki Baltųjų rūmų. Karlsonų dinastiją visi mini greta Kenedžių arba Bušų. Kiek tik pajėgė prisiminti, jį visada ruošė kandidatuoti į prezidentus. Tėvai tikėjosi, jog Džeimsas darys viską, ko prireiks, kad laimėtų. Jie ėjo iš proto jam užsispyrus žengti siauru ir vingiuotu keliu į valdžią, užuot leidus jiems atverti visas duris.
Džeimsas paėmė nuo stalo panelės Tušet nuotrauką. Dešimtmečio senumo policijos nuotraukoje mėlynėmis nusėta sumušta moteris, besistengianti pasirodyti pikta, tačiau labiau panaši į per dažnai spardomą šunį. Randuota oda ir parudavę dantys – priklausomybės nuo metamfetamino požymiai. Jos nusikaltimų istorija pasiutusiai įspūdinga – suėmimai už narkotikų gabenimą ir vartojimą, prostituciją, įsilaužimą. Paskutiniai suėmimai buvo įvykdyti beveik prieš dešimtmetį, tuo metu, kai Džeimsas geriausiai kurse baigė Džordžtauno universitetą ir sulaukė septynženklių pasiūlymų iš pačių geriausių firmų.
Tėvas tikėjosi, kad jis priims dosniausią pasiūlymą, bet Džeimsui pinigų nereikėjo. Senelis paliko daugiau nei užtektinai, todėl Džeimsas įsidarbino žemiausioje Teisingumo departamento pozicijoje ir užsidirbo kiekvieną paaukštinimą. Jis buvo vienas geriausių teisininkų šalyje ne todėl, kad jo mama turtinga, o tėvas galingas, bet todėl, kad sunkiai dirbo ir laikėsi taisyklių.
Jų laikėsi ne visi. Dokumentuoti Tušet pėdsakai atvėso prieš devynerius metus. Arba ji išnyko nuo žemės paviršiaus, arba išmoko slapstytis nuo farų. Abi versijos paaiškintų, kodėl Geltonajam Paukščiui prireikė daugybės mėnesių jai susekti. Džeimsas vylėsi, kad ji metė narkotikus, tačiau turėjo sau priminti, jog nelabai svarbu, kas jai nutiko. Svarbiausia tai, kad Džeimsui jos reikėjo. Ji – draudimo polisas jo žygyje išvalant teismo salę.
Jei už durų nelauktų Geltonasis Paukštis, Džeimsas būtų leidęs panelei Tušet lūkuriuoti. Su nervingais žmonėmis lengviau susitarti nei su ramiais. Bet FTB agentas Tomas, Geltonasis Paukštis, – ne nusikaltėlis. Kartais Džeimsui atrodydavo, jog Geltonasis Paukštis progai pasitaikius nudėtų jį vienu šūviu. O kartais jis būdavo įsitikinęs, kad tas vyras užstotų jį nuo kulkos. Šioje pusėje Džeimsas norėjo būti kuo dažniau. Jis atsistojo ketindamas apsivilkti švarką ir pasitaisyti kaklaraištį.
– Prašau įleisti panelę Tušet.
Įėjo Geltonasis Paukštis, duodamas moteriai ženklą sekti iš paskos. Džeimsas liko stovėti, – net nusikaltėliai nusipelno pagarbos, – tačiau Tušet įėjus į kabinetą nužvelgė ją net dukart.
Pamatyti ją tokią Džeimsas nesitikėjo.
Priešais jį stovėjo moteris ilgais juodais plaukais, laisvomis bangomis krentančiais ant pečių, ir kirpčiukais, dengiančiais kairią akį. Jos oda buvo lygi, rusva ir, rodos, be randų. Ji vilkėjo rudą čiurnas siekiantį sluoksniuotą sijoną ir rausvą palaidinę be rankovių, o prie šono spaudė rudą odinę rankinę. Buvo blaivi, akys budriai švytėjo. Ant liudytojų pakylos ji atrodys puikiai.
O dar geriau atrodytų lovoje.
Iš kur tokios mintys? Jau kurį laiką nereagavo į jokią moterį taip instinktyviai. Bet tai nesvarbu. Džeimsas išmetė iš galvos nepadorias mintis. Tušet neliečiama. Kadangi ji – galima liudytoja, jis negalėjo jausti jai traukos. Tai nepriderama, neetiška, už tai galima netekti licencijos – tuo labiau kad būtent taip pasielgtų jo tėvas. Tačiau net esant kitokioms aplinkybėms, kad ir kokia graži ar rimta Tušet būtų, buvusios kekšės netampa pirmosiomis damomis.
Tiksliau, Džeimsas manė, jog ji – buvusi kekšė, kurią atvesti prašė Geltonojo Paukščio. Jis pažvelgė į policijos nuotrauką, paskui į moterį. Nematė nė menkiausio panašumo. Anksčiau Geltonasis Paukštis niekada neklydo, bet viskam būna pirmas kartas.
– Esu ypatingasis prokuroras Džeimsas Karlsonas. Ačiū, kad atvykote, panele Tušet.
– Aš ne Tušet. – Jos balsas buvo tvirtas – nė ženklo, kad nervintųsi. Akys smigo į tašką už Džeimso peties. – Mano pavardė Erelio Širdis.
Džeimsas sutrikęs pažvelgė į Geltonąjį Paukštį, kuris atokiai kūprinosi atsirėmęs į bylų spintelę tame mažame kabinete.
– Parodyk jam, – tyliai liepė Geltonasis Paukštis.
Moteris nesujudėjo.
– Mege, – Geltonojo Paukščio balso tonas pakito, akcentas dar labiau išryškėjo. Nuskambėjo grėsliai. – Parodyk jam.
Moteris giliai įkvėpė įsmeigdama žvilgsnį į policijos nuotrauką ant Džeimso stalo.
– Dabar aš vardu Megė Erelio Širdis, – pasakė ji patraukdama tankius kirpčius nuo veido.
Ji atidengė susisukusį neryškaus randinio audinio mazgą, kuris artėjo prie plaukų linijos ir nurėžė antakio kraštą. Džeimsas nuleido akis į nuotrauką ir išvydo randą atitinkančią žaizdą. Ji gerai sugijo, bet randas vis tiek buvo pastebimas.
– Ir… – tarstelėjo Geltonasis Paukštis.
Panelė Erelio Širdis apsisuko ir nusmaukė vieną palaidinės petnešėlę. Jai atidengus didelį nuogos odos plotą Džeimsui suspaudė vidurius. Jis nesusilaikė – akys nukrypo į liemenėlės petnešėlę ir Džeimas užsimanė pamatyti. Nors ir nederėjo, jis norėjo paliesti. Bet negalėjo – ne dabar, tik ne tol, kol jis prokuroras, o ji – liudytoja.
Megė permetė plaukus į priekį, atidengdama tatuiruotę ant dešinio mentikaulio. Džeimsas įskaitė liepsnų apsuptas raides LLD. Margareta Tušet ir Megė Erelio Širdis – ta pati, tačiau kita moteris. Visai kita.
Ji stovėjo atsukusi jam nugarą ir aukštai iškėlusi galvą. Jos veiksmai Džeimsui jokiomis aplinkybėmis neturėtų pasirodyti erotiški, bet tai, kaip ji nusmaukė palaidinę… ir liemenėlės petnešėlę po ja… Jis atsikrenkštė ir atsisėdo, kad paslėptų apatinę kūno dalį, ir pavartė bylą, kol rado tos tatuiruotės nuotrauką.
Po velnių, jam tai nebūdinga. Jis gyvena vardan darbo. Niekada nesileidžia blaškomas liudytojų. Tačiau jį išblaškė. Kuo gi Megė taip jį paveikė? Jei taip keblu ją tiesiog apklausti, kaip sunku bus iš tiesų kartu dirbti?
– Ačiū, pakaks. – Nors ir labai nenorėjo, kad ji vėl užsidėtų petnešėlę, ji turėjo tai padaryti. Dabar pat.
Megė atsisuko, o akys vėl įsmigo virš jo peties. Mostu parodęs jai prisėsti Džeimsas tarė:
– Dėkoju, agente Geltonasis Paukšti. Toliau perimsiu aš.
– Noriu, kad Geltonasis Paukštis pasiliktų. – Jos balsas ir vėl nė nevirptelėjo. Džeimsui tai padarė įspūdį.
– Galiu jus patikinti, panele Erelio Širdie, kad tai griežtai dalykinis pokalbis. Jo pobūdis konfidencialus.
Ji kilstelėjo dešinį antakį, tačiau išraiška tebebuvo tuščia.
– Lengva pasakyti. Sunku įrodyti. Tai gali jis likti ar ne?
Iššūkis buvo vos pastebimas, tačiau vis tiek tai buvo iššūkis. Šito Džeimsas nesitikėjo. Įprastai pas jį ateinantieji turėdavo ką slėpti. Jie mėgindavo dėl ko nors susitarti, likti nepastebėti arba išsisukti iš padėties. Tokie visada elgdavosi neapgalvotai. Bet ši moteris? Ji visiškai kitokia. Kai Džeimsas paprašė surasti Margaretą Tušet, Geltonasis Paukštis tepasakė, jog jam reikės šiek tiek laiko. Jis neužsiminė ją pažįstąs.
Džeimsas pažvelgė į Geltonąjį Paukštį, kuris sutikdamas pakreipė galvą.
– Gerai. Tai pradėkime? – Džeimsas mostelėjo į vienišą kėdę