Renkuosi tave. Sarah M. Anderson
vieno buvusių Meinardo antstolių liudijimą – tą, kuriame buvo pabrėžiama, kaip Meinardas dažnai pertraukdavo teismo posėdį, kad savo kabinete galėtų susitikti su kaltinamosiomis be jų advokatų.
Megė nesujudėjo, nė nepakrutino rankų. Džeimsas net nebuvo įsitikinęs, ar ji kvėpuoja. Jautėsi kaip didžiausias niekšas pasaulyje. Jis nežinojo, ką ši moteris veikė didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį, bet akivaizdu, kad ji susikūrė kitokį gyvenimą, nei buvo pasirinkusi moteriškė policijos nuotraukoje. Jauniausiuoju ypatinguoju prokuroru Teisingumo departamento istorijoje Džeimsas tapo nesijaudindamas dėl to, ką jaučia liudytojai.
– Tai buvusio valstybės skiriamo gynėjo parodymai, – pridūrė jis paduodamas dar vieną liudijimą, kuriame smulkiai aprašoma, kaip teisininkų vardą teršęs vyras skatindavo savo klientes, kaltinamas prostitucija, – tarp jų ir Margaretą Tušet, – vienas ateiti į kabinetą, kur, jo įsitikinimu, jos mainais už palankų sprendimą su Meinardu užsiimdavo lytiniais santykiais. – Manau, pavardę atpažinsite.
Panelė Erelio Širdis virpančia ranka paėmė liudijimą ir perskaitė pavardę. Paskui lėtai padėjo bylą ant stalo ir giliai įkvėpė. Plaukai dengė randuotą veido pusę. Jai paslėpus tą skiriamąjį ženklą Džeimsas nematė nieko, kas bylotų, jog ji buvusi narkomanė ir prostitutė. Megė Erelio Širdis – santūri, graži moteris, kurios taip lengvai neišgąsdinsi. Jis žavėjosi jos ryžtu, tačiau meluotų, jei nepripažintų, jog jį traukė dar kažkas. Apmaudu, kad negali skirti šiek tiek laiko ir išsiaiškinti, kas tas kažkas, bet jis, po velnių, tikrai nerizikuos visa karjera vien dėl susižavėjimo ja.
– Kodėl aš čia? – Balsas nebevirpėjo. Priešingai – ji buvo įsiutusi. Akyse žybčiojo neklusnumas. – Turite oficialius dviejų žmonių liudijimus. Manęs ar to, ką, jūsų manymu, galiu paliudyti, nereikia.
– Štai čia ir klystate. Turiu tik dviejų žmonių, kurių niekada nebūdavo tuomet, kai vykdavo tariamieji nusikaltimai, liudijimus iš antrų lūpų. Mat tai ir buvo, panele Erelio Širdie, nusikaltimai. Teismo pareigūnams neleistina iš kaltinamųjų reikalauti paslaugų, ypač seksualinio pobūdžio. Dirbdamas siekiu iš mūsų teisinės sistemos pašalinti nusikaltėlius, kad tokius žmones kaip Margareta Tušet sąžiningai teistų ir pasiūlytų reikalingą pagalbą. O tam man reikia tiesioginių liudytojų parodymų. Noriu, kad papasakotumėte, kaip Meinardas su jumis susisiekė ir ko prašė mainais už tuos septyniolika palankių nuosprendžių.
– Ne.
Džeimsas jai nusišypsojo stengdamasis parodyti visus dantis. Tokią šypseną Agnesė vadino kraupia. Ji svyravo tarp mandagios ir grėslios ir buvo gana veiksminga teismo salėje.
– Panele Erelio Širdie, šiuo metu kaltinimai jums neteikiami. Bet tai gali pasikeisti.
Megė atrėmė jo žvilgsnį su plieniniu ryžtu.
– Vadinasi, jei teisingai jus suprantu, susisiekėte su manimi ir reikalaujate paslaugos mainais už palankų sprendimą. Koks jūs žavingas veidmainis. Išmokau nieko kito ir nesitikėti iš teisėsaugos.
Ji atsistojo. Džeimsas žinojo turįs ją pertraukti ir suvaldyti pokalbį, tačiau norėjo išgirsti, ką ji jam svies. Keiksmų virtinę? O gal trenks?
– Senaties terminas dėl to, ką Margareta Tušet padarė arba ne, jau suėjo. Negalite manęs apkaltinti. Negalite manęs sulaikyti. Kai kitąkart norėsite su manimi pasikalbėti, nesiųskite savo šuns manęs paimti. – Ji pasisuko į Geltonąjį Paukštį. – Noriu grįžti namo. – Tai pasakiusi ji atidarė duris ir tyliai oriai išėjo.
Megė atskleidė, kad jis blefavo. Nuo pat pradžių žinojo, jog tai tėra blefas.
Džeimsas tyliai švilptelėjo išreikšdamas susižavėjimą – dėl to Geltonasis Paukštis prieš išeidamas į jį žvilgtelėjo. Po kelių sekundžių užsivėrė laukujės biuro durys.
Po velnių. Viskas klostėsi ne taip, kaip planuota, bet Megė jį sužavėjo. Dauguma moterų, atsidūrusios jos padėtyje, būtų palūžusios. Po galais, Džeimsas matė, kaip įsprausti į kampą palūžta profesionalūs teisininkai, – bet ne ji. Ji turėjo daugybę paslapčių, tačiau nesileido dėl jų smerkiama ir neleido šioms statyti jos į pavojų. Džeimsui teko ja žavėtis. Ji atėjo svaidydamasi liepsnomis, o išeidama privertė jį užsimanyti daugiau.
Džeimsas pasvėrė galimybes. Negali leisti jai pasprukti – jam reikėjo jos liudijimo. Jei paskui ją pasiųs agentą Geltonąjį Paukštį, ji tikriausiai užsičiaups ir nesutiks kalbėti, juolab liudyti. Liko vienintelė galimybė.
Nešina jo susitikimų kalendoriumi į kabinetą įžengė Agnesė.
– Ar jaunąją panelę vėl įrašyti į jūsų kalendorių?
Agnesės kraupi jo šypsena nepaveikė taip pat kaip Megės Erelio Širdies, bet jis vis tiek pabandė.
– Gauk man jos adresą.
Kol turi teisėtą priežastį su ja matytis, jis nesielgia neetiškai. Įtikinėdamas ją liudyti nepaleis sunkaus darbo vėjais – tiesiog rinks medžiagą bylai. Kol to nepamirš, viskas bus gerai. Jam reikia jos liudijimo, vadinasi, turės vėl su ja pasimatyti.
Viskas taip paprasta.
Antras skyrius
Juodas sedanas nurūko iš stovėjimo aikštelės ir taip staigiai pasuko kairėn, kad Megei pasirodė, jog jie važiavo ant dviejų ratų. Agentas Geltonasis Paukštis lėkė kaip akis išdegęs, nardė tarp automobilių ir lakstė per geltonus šviesoforo signalus greičiais, labiau tinkamais policijos gaudynėms nei važiavimui namo, ir ji suprato vieną dalyką.
Tomis ant jos pyksta.
Skrandį apsivijo pamirštos baimės gija. Megė nepakentė jausmo, kad kažką padarė ne taip. Anksti suprato, jog žmonėms supykus nutinka blogi dalykai. Būdama maža slėpdavosi po lova, kol palovė tapo pirma vieta, nuo kurios dėdė pradėdavo ieškoti. Paaugusi likdavo nakvoti ant bet kur pasitaikiusių tuščių sofų, stengdamasi apskritai vengti namų. O kai ir tai nebegelbėjo, na, narkotikai padėjo atitrūkti taip, kaip niekas kitas. Tačiau jie atėmė viską, ką ji turėjo.
Ilgą laiką Megė buvo linkusi mokėti tokią kainą. Bet dabar nebe. Bent jau ne pastaruosius devynerius metus.
Ar ji nervinosi? O, taip. Nuo tada, kai paskutinį kartą jį matė, Tomis išaugo į tvirtą vyrą, be to, po švarku turėjo ginklą. Ar ji slėpsis, verkšlens ir maldaus pasigailėti?
Po velnių, ne.
Tačiau nesišnekės su juo, kol jis posūkius daro taip, tarsi šie žeistų jo vyriškumą. Palauks, kol išvažiuos į greitkelį ir patrauks namo besidriekiančiomis Pietų Dakotos platybėmis.
Jos mintys nukrypo į pokalbį su Džeimsu Karlsonu, ypatinguoju prokuroru. Tomiui pasirodžius ant jos slenksčio Megė suvokė, kad kažkas suprato, kas ji tokia. Tikėjosi, jog pokalbyje dalyvaus dar vienas toks storas prakaituotas godus vyras kaip negarbingasis Roisas T. Meinardas. O ne tas gražus vyras maloniomis akimis ir gudria šypsena.
Ypatingasis prokuroras Karlsonas sėdėjo priešais save pasidėjęs jos nuotraukas ir žiūrėjo į ją nesmerkdamas, bet ir negeisdamas – tiksliau, ne vien geisdamas. Jei nebūtų supratingesnė, spėtų, kad jis žiūrėjo į ją su pagarba.
Bet ji supratingesnė. Teisininkais ji nepasitikėjo.
Vis dėlto tas Karlsonas atrodė kitoks nei vyrai, su kuriais anksčiau teko susidurti. Jis balansavo ant ribos tarp išvaizdaus ir nuostabaus. Pati sumokėjusi kelis tūkstančius už dantų taisymą ji įvertino jo baltus it perlai dantis. Džeimso šypsena bylojo, jog jis – arba jo tėvai – išleido daug pinigų, kad jie būtų tobuli.
Be to, kostiumas tiko, tarsi jam siūtas. Galbūt taip ir buvo, bet ji niekada nesutiko teisininko, galinčio sau leisti pagal užsakymą siūtą kostiumą.