Į šviesą. Šatrijos Ragana

      – Ko čia bliausi dar! – sušuko supykusi motina. – Bene kas čia tau ką padarė? Verk, kad yra ko, kad išlupsiu kada, o ne dabar, pats nežinodamas ko. Cit – tuojau!

      Vaikas, kūkčiodamas, išbėgo iš trobos ir stačiai nuėjo pas svirnelį. Ten atsisėdęs ant slenksčio, susirietęs, galvą nuleidęs, verkė toliau. Ašaros riedėjo jam per apskritą veidelį, dabar taip skausmingą, krito ant tamsiai raudono švarkelio, ant mažų, plikų kojyčių, juodų nuo pridžiūvusios prie jų žemės.

      Nuo tos dienos Juozukas liovėsi svajojęs apie aukso sagutes ir sėdėjimą darželyje po vyšniomis, knygomis apsikrovus. Trumpas buvo motinos atsakymas į jo meldimą, bet aiškiai parodė jam, jog tapti tokiu mokytu ponaičiu, kaip Urbonų Mykolas, visiškai, visiškai negalimas daiktas.

      Kur gi?! Jie teturi tris karves, o Urbonai dešimtį; pas juos du arkliai, o pas Urbonus šeši… o dar kumeliukai. Ne, niekaip negalima!

      Per kelias dienas Juozukas labai nuliūdęs bėginėjo po lauką, savo žąsis ganydamas. Jo akyse vis stovėjo gražusis ponaitis, auksinėmis sagutėmis, spindinti trobelė ir knygos, kaip mišiolas18. Niekados, niekados nesėdės jis taip sodne, neturės nei tokios trobelės, nei knygų.

      Kelias dienas taip liūdnai pamąsčius, atėjo jam į galvą, jog, ir nevažiuojant toli į miestą, galima išmokti skaityti. Jo mamytė juk moka ir jį išmokys. Nebus jokio kašto. Žinoma, nebus jis jau toks ponaitis, kaip Urbonų Mykolas, nevilkės tokių auksinių guzikų. Ką padarysi! Nekas dėlto. Bet knygas ir trobelę turės ir skaitys sau. Jam juk užvis rūpi žinoti, kas knygose surašyta. O, jis viską perskaitys! Mamytė išmokys skaityti; paaugęs, jis išeis „į služmą”19, užsidirbs pinigų ir nusipirks knygą. Vieną būtinai tokią didelę, kaip Urbonų Mykolo. Už visą rublį prisipirks, ir gana.

      Paskui, patarnavęs antrus mej tus, nusipirks trobelę. Kažin, gal kokius du rublius kaštuoja20?.. Tegu sau, vis tiek jis nusipirks…

      Kad tik mamytė greičiau pradėtų mokyti. Taip jis norėtų kuo greičiausia, kuo greičiausia!

      Tą patį vakarą, parvaręs žąsis namo, tarė motinai:

      – Mamyte, išmokyk mane skaityti!

      – Kaip gi, tuojau imsiu ir išmokysiu! Nuo žemės dar nepaaugo, o skaityti užsimanė. Kaip ateis laikas, ir išmokysiu, nebijok. Neeisi į bažnyčią be knygos, kaip kokio ubago vaiks. Pirmiau turi spaviednės21 prieiti, ne apie skaitymą mislyti. Bus dar laiko, kai paaugsi.

      Ganymui pasibaigus ir ilgiems rudens vakarams užstojus, prasidėjo poterių mokymas. Žiškienė, prie ratelio atsisėdusi, šaly savęs ant stalo maldaknygę pasidėjusi, verpdama, sakė po kits kito prisakymų žodžius, kuriuos Juozukas, sėdėdamas ant žemo suoliuko, akis į motiną įsmeigęs, atkartodavo.

      Riškienė buvo gana smarkaus būdo, ir dažnai atsitikdavo, kad pabaigus lekciją, Juozuko ausys žydėjo, lyg raudonosios aguonos.

      Vaikas stengėsi, kaip galėdamas, įsidėti į galvą poterių žodžius, bet ką čia padarysi, kad toje galvelėje skrajojo mintys, kurios neleido jam atkartoti, kaip reikiant, motinos sakomųjų žodžių. Jo papurusi, Iininė galvelė vis stengėsi suprasti, ką reiškia tie žodžiai.

      – Kas buvo tasai Pilotas, kažin? – mąsto ir užsimąstęs užmiršta, kas eina paskui Pilotą.

      Ypač trukdo jam mokslą Egipto žemė. Ir nors žino, kaip motina pyksta už nereikalingus klausinėjimus ir mokslo trukdymą, neiškentęs, paklausia nedrąsiai:

      – Mamyte, kažin kur yra ta Egipto žemė?

      – A girdi, Juozuk, nesikalbėk tu dabar ir apie poterius mislyk, ne apie Egipto žemę, geruoju sakau! Kur yra, ten; gal yra kur nors, kad parašyta.

      Juozukas nieko jau nebeatsako, ir su tikru noru nebeerzinti motinos, kalba toliau Dievo prisakymus. Tik priėjęs prie dešimtojo, sušunka: