Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton
todėl suirzo. Motociklai blokuoja kelią ir policininkai puikiai žino: kol jų transporto priemonės stovės viduryje sankryžos lyg švytintys protestuotojų plakatai, narkotikų prekyba nepajudės. Pirkėjai nieko negaus, kol policininkai neišvažiuos. Tai tęsis, iki prekeiviai paskubomis surinks pakankamai pinigų pareigūnams nuraminti.
Policininkai tiksliai žino, ką daro. Po dešimties minučių jų jau nebėra.
– Listo. Štai, – sako Javieras.
Alonso kalėjime praleido trylika metų, buvo nuteistas už devynias žmogžudystes, tačiau prieš dvejus metus jį paleido. Nuo to laiko Alonso tęsia savo smurtinę veiklą. Kitose šalyse jis būtų išskirtinis, tačiau Kolumbijoje per kokaino bumą devintajame dešimtmetyje tokia profesija tapo priimtinu užsiėmimu: jis vienas iš los sicarios – samdomų žudikų.
Alonso niekada neima mažiau nei cinco – tai 5 milijonai pesų, arba 2500 JAV dolerių. Tiesą sakant, dažnai ir gerokai daugiau. Priklausomai nuo to, kas taikinys, ir visai nesvarbu – kodėl.
– Motyvai – ne mano rūpestis. Klientas tiesiog pasako, ko jis nori, ir aš tai įvykdau. Neužduodu klausimų. Kaina, vieta, žmogus – tai viskas. Ne ką sudėtingiau, nei užsisakyti restorane. Aš kaip padavėjas: pasakyk, ko nori ir kaip, bet aš niekada nepaklausiu, kodėl tu to nori. Aukos – kaip patiekalai, kainos gali gerokai skirtis. Užsieniečiai brangūs. Mano paskutinė auka buvo amerikietis, už jį pareikalavau septyniasdešimties milijonų pesų.
Amerikiečio nužudymas yra iš lūpų į lūpas keliaujanti legenda apie smurto labirintus šioje visuomenėje, kur melas, narkotikai, įskundinėjimai, žmogžudystės ir greiti pinigai taip įsipynė į socialinį gyvenimo audinį, kad beveik viskas sukasi aplink juos. Užmezgę romaną amerikietis ir jo kolumbietė meilužė nusprendė atsikratyti sutuoktinio – taip pat kolumbiečio. Alonso pareikalavo 12 milijonų pesų ir atliko užduotį. Kai buvo įvykdyta žmogžudystė, amerikietis buvo išvykęs į Jungtines Valstijas, tad jo meilužė paprašė atsiųsti pinigų sumokėti Alonso, tačiau ji pasakė, kad darbas kainavo 40 milijonų. Gavusi pinigus ji įsidėjo į kišenę 28 milijonus pesų. Sugrįžęs į Medeljiną amerikietis kaipmat suuodė apgaulę ir netrukus viską išsiaiškino. Įvyko didžiulis kivirčas. Moteris paskambino Alonso.
– Man čia buvo geras sandoris. Gavau ne dvylika, o septyniasdešimt milijonų pesų. Net turint omeny, kad abiem atvejais man dirbo dešimties žmonių komanda, kai padengiau visas išlaidas ir visiems sumokėjau, man liko dvidešimt penki milijonai. Tarp šių darbų buvo dviejų mėnesių tarpas. Paprastai niekada nesiimu daugiau kaip vieno darbo per tris mėnesius.
Alonso beveik visą gyvenimą praleido tarp Medeljino kriminalinių elementų. Brutaliais Pablo Escobaro laikais jis dar buvo paauglys, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į žiaurias kovas prieš Las Milicias Populares – miesto partizanų tinklą, kuris kėsinosi į Medeljino lūšnynų kvartalų kontrolę. Gaujų nusikalstamumas Medeljine buvo dažnas reiškinys nuo pat septintojo dešimtmečio, tačiau iki Escobaro jis nekėlė rimtos grėsmės lūšnynų gyventojams. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai gaujų veikla paplito it maras ir tapo pavojinga neturtingoms bendruomenėms ir gyventojams, bandantiems organizuoti infrastruktūrą – pastogę, vandenį, sveikatos apsaugą, mokyklas ir teisėsaugą valstybės pamirštose miesto dalyse. Su keletu partizanų grupių derybos buvo tęsiamos valstybiniu lygiu, buvo sudaryta nauja, progresyvi konstitucija ir įsteigta keletas kairiųjų pažiūrų partijų. Kilo pagrindinis klausimas: ar miesto masės vaidins aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl šalies ateities, ar neturtingose miesto dalyse klestės banditizmas?
Esant realiai tokio scenarijaus grėsmei ir trūkstant valdžios įsikišimo, jauni vyrai ir moterys ėmėsi organizuoti vietinius ginkluotuosius būrius kovai su šitokia degeneracija kaimynystėje. Taip buvo stengiamasi užtikrinti saugumą, spręsti ginčus ir suteikti žmonėms bent jau teorinę apsisprendimo galimybę. Naktimis jie patruliavo gatvėse, palaikė tvarką, o dienos metu organizavo sporto renginius. Per pirmąjį etapą iki 1991-ųjų šie ginkluotieji būriai buvo daugiausia nepriklausomi ir stipriai remiami visuomenės, jie greitai augo, nes sugebėjo išlaikyti su kriminaline veikla susijusias gaujas atokiau. Tačiau netrukus kaimų partizanai – Nacionalinė išsivadavimo armija šiauriniuose lūšnynuose ir FARC vakariniuose – perėmė kontrolę, ir Medeljino priemiesčiai ėmė kentėti nuo labiausiai paplitusių demokratijos problemų Kolumbijoje: stambūs politiniai judėjimai dėl sudėtingų istorinių priežasčių tapo vis labiau priklausomi nuo ginklų, dėl to jų populiarumas labai sumenko ir galiausiai jie pasidarė kur kas labiau panašūs į ginkluotas sektas, o ne visuomenės remiamus judėjimus.
Pasak Alonso, kuris tuo metu buvo stipriai į marihuaną įjunkęs paauglys, ginkluotieji būriai buvo itin pavojingi tiems, kurie nesutiko su jų socialinėmis ir politinėmis taisyklėmis.
– Jie žudė žmones už narkotikų rūkymą ar trynimąsi gatvių pakampėmis vakarais. Nužudžiau tris milicianos, ir visai ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad jei nebūčiau to padaręs, jie būtų nužudę mane. Ėmėme plėšti, kad įstengtume nusipirkti ginklų, tada įsteigėme lūšnynų grupuotę, kad išvytume partizanus iš kaimynystės. Žmonės mums buvo nepaprastai dėkingi.
Tai, kas prasidėjo kaip judėjimas, siekiantis pagerinti visuomenę, galiausiai visai išsigimė, ginkluotieji būriai vis labiau klimpo į nusikaltimus, su kuriais kovoti buvo įkurti. 1993 m. Alonso atsidūrė už grotų, o jo draugai iš vietinės ginkluotos grupuotės pradėjo vis glaudžiau bendradarbiauti su policijos pajėgomis ir kariuomene, siekdami išguiti partizanus iš Medeljino. Viskas baigėsi tuo, kad Don Berna perėmė miesto kontrolę. Ginklai ir narkotikai tapo neatskiriama visuomenės dalimi, korporacijų ir teisėsaugos akimis, visuomeninės organizacijos niekuo nebesiskyrė nuo partizanų veiklos.
Ši smurto tendencija siekia šeštojo dešimtmečio pilietinio karo laikus ir yra labai susipynusi su religinėmis dogmomis, tai lėmė stipriai iškreiptą tam tikrų Kolumbijos jaunimo grupių vertybių suvokimą. „Įstatymų sistema“ – partizanai, valstybė, sukarintos grupuotės, bažnyčia – keitėsi taip greitai, kad daugelis jaunuolių nė neturėjo progos išsiugdyti etikos jausmo. Ko verta gyvybė? Kieno gyvybė? Kaip turėtų būti interpretuojama pagarba gyvybei, kai esantys valdžioje patys jos beveik nerodo, kai žmogžudystės vykdomos viešai?
Sicarios prieš žudydami visada nubrėžia kryžių, taip užsitikrindami, kad yra teisingoje jėgų pusėje. Ypač jei daro tai, kas susiję su jų biologinės šeimos interesais, kiti apmąstymai ir sentimentai būna nereikalingi. Paklausus, kas „sunkiausia“ žudant kitą žmogų, Alonso atsakymas neturi nieko bendra su moraline dilema, jis kalba apie geriausius metodus.
– Nupjauti galūnes. Subadyti, – vardija jis, – tai sudėtingiausia. Nužudyti gali bet kas, bet ne kiekvienas sugeba tai padaryti tinkamai, nepalikdamas jokių užuominų ir pėdsakų, jokių įrodymų. Viską reikia atlikti švariai. Subadyti ką nors nepaliekant kraujo pėdsakų yra meno forma. Tai labai sudėtinga. Iš manęs kur kas geresnis samdomas žudikas nei vagis. Vogdamas aš jaudinuosi, sunkiau viską sutvarkyti atlikus reikalus ir apskritai kur kas rizikingiau. Auka gyva. Gali pranešti apie nusikaltimą. Galėjo pastebėti, kaip atrodai. Užuosti tavo kvapą. Gal net išgirsti balsą.
Ant šaligatvio lauke suskamba pora lošimo automatų. Atmosfera gatvėje primena pramogų parką vasarą: ore tvyro skrudintų riešutų kvapas, iš garsiakalbių sklinda įvairios dainos, aplink prakaituoti kūnai, linksmi įvairiausio amžiaus žmonės ir užkrečiamas juokas. Smurto nė žymės.
– Jis tikrai sugeba vadovauti rajonui.
Sakydamas „jis“ Alonso turi galvoje rajoną valdančios sukarintos organizacijos vadeivą. Pakrikusi sistema, kurią paliko Don Berna, ne visus kvartalus paveikė vienodai, ir nors būta Javiero brolio ir daugybės kitų mirčių, Barrio Antioquia susidorojo palyginti neblogai. Per pastaruosius kelerius metus smurtas Kolumbijoje ištobulėjo arba, kaip sako Alonso, buvo „profesionalizuotas“: