Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton
sroves ir suprato, kad statinės, išmestos toli jūroje, dažniausiai plukdomos įlankos, keletą jūrmylių nutolusios į pietus, pusėn ir vienintelis būdas iki ten nusigauti – motorinis laivas. Šiuo metu Lucho ir keletas kitų vyrų turi šio verslo monopolį, jie nuolat ieško šios gamtos lobių skrynios. Ryšiai tarp vyrų su motoriniais laivais, policijos ir partizanų sustiprėjo, todėl vis dažniau neturtingi žvejai su lopytomis kanojomis lieka be savo moderniųjų jūros dovanų dalies.
Ivanas, žvejys sudiržusia oda, vienas iš daugybės kaimo vyresniųjų, radusių didelius kiekius kokaino, tačiau jam tokia sėkmė į naudą neišėjo. Nors chroniškas alkoholizmas yra įprastas kaime, ištraukęs vieną iš nežinia kelių kilogramų, Ivanas pasirinko kiek kitokio pobūdžio psichologines atostogas – žolę. Kokaino vartojimas prieštarauja Čoko kultūrinėms normoms, ir žinodami, kaip greitai jis gali virsti pinigais, kaimo gyventojai retai patys jį vartoja; kita vertus, kanapės čia – gerai įsitvirtinęs narkotikas. Ivano vaikai stebėjo, kaip smuko jų tėvo, klestinčio žvejo, statusas, šiandien jis bando kompensuoti savo šlovingą praeitį pasakodamas pagražintus mitus.
VIENĄ DIENĄ į miestą atkeliavo žmogus vardu Johnas Wayne’as. Jam atvykus prasidėjo čia įprastos atogrąžų liūtys ir visi murzini kaimo keliai patvino. Jis taria savo vardą „Džonas Veineris“, paaiškina, kad jo motina garbino kažkokią kino žvaigždę, apie kurią jis nežino beveik nieko, išskyrus vardą.
– Atvykau čia vakar, – sako jis, – ten jau tapo pernelyg sudėtinga.
Jo kairiojoje ausyje blyksi kalnų krištolo auskaras, nesunku atspėti, kad Johnas – ne vietinis. Tai išduoda ne tiek drabužiai ar veido bruožai, kiek nerimastinga mimika, nervinga kūno kalba ir į akis krintantis noras dalyvauti visuose įvykiuose, įsitraukti. Jis nori susirasti draugų. Tokių, kurie turi lanchą – motorinę valtį. Jis girdėjęs apie Lucho.
Johnas Wayne’as kilęs iš Buenaventūros, miesto, kurio gyventojų dauguma – motinos, netekusios savo sūnų ir dukrų narkotikų karuose. Viena šių moterų – Fabiola Rodriquez – turėjo sūnų vardu Jeffrey, jį nušovė sukarintos grupuotės. Po žmogžudystės į jos namus atėjo du vyrai ir perspėjo, kad jei Fabiola kreipsis į policiją, jie išžudys visus šeimos narius. Tačiau netrukus buvo nukautas pats žudikas. Luz-Dary Santiesteban, motinai iš Buenaventūros La Glorios rajono, visai neseniai pranešė, kad šeši berniukai iš kaimynystės, prieš keletą savaičių išvykę „dirbti į Čoko“, rasti negyvi. Melba Canga, gyvenanti Punta del Este, vieną dieną rado savo sūnaus Pepe palaikus dvylikos nužudytų jaunuolių krūvoje. Žudikai – pasak Melbos, su tuo susiję penki policininkai – išdūrė berniukams akis, panardino kūnus į rūgštį ir nulupo odą. Toks procesas vadinamas „paversti neidentifikuojamais“. Tačiau jie nepasirūpino sudeginti drabužių, todėl Melba ir kitos motinos – tėvų paprastai nebūna – iš džinsų, batų ir kūno dalių sugebėjo atskirti, kuris sūnus kurios.
– Mama liepė man išvykti, – sako Johnas Wayne’as. – Nesvarbu kur. Tiesiog išvykti.
Kokaino industrija – modernūs decentralizuoti „mini karteliai“, kurie dažnai bendradarbiauja su policija ar partizanais, – ilgą laiką buvo didžiausias darbdavys Buenaventūroje. Siūlomų darbų sąrašas begalinis: slėpti ginklus, pernešti paketus, ištraukti laivus, pakuoti, pirkti degalus, žudyti vagis, ieškoti kitų darbuotojų, surinkti pinigus, papirkti valdžią, grasinti, nukreipti apsaugos dėmesį ir t. t. Tačiau gandai apie atsiradusias naujas pareigas, kurioms reikėjo itin daug žmonių, vertė jaustis nejaukiai net žemiausio rango atstovus. Narkotikų skyriui įgyjant vis daugiau išteklių ir geresnes žvalgybos sistemas, sindikatams staiga prireikė jaunuolių, kurie atliktų masalo funkciją ir sukeltų sumaištį. Norint sėkmingai paleisti laivą su 500 kilogramų kroviniu, dažnai reikėdavo išsiųsti keletą kitų laivų, pakrautų mažesniais kiekiais. Taip buvo siekiama nukreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesį, kad didieji kroviniai galėtų išplaukti, kol atsakingi organai bus užsiėmę kitur. Žmonės, plukdantys laivus, – vadinamieji masalai, – arba pagaunami ir baigia dienas kalėjime, arba pasibaigus kurui tiesiog pražūva jūroje, o pervežantys didžiuosius siuntinius paprastai uždirba po 25 000 JAV dolerių. Bėda ta, kad jaunuoliai niekada nežino, kokia kelionės baigtis jų laukia: mirtis ar pinigai. Rodrigo, vienas iš miestelio paauglių, teigia, kad pusė jo bendraklasių užsiima narkotikų gabenimu. Rodrigo mano, kad galimas atlygis yra vertas rizikos būti pagautam:
– Kiekvienas jaunuolis Buenaventūroje svajoja, kad kas nors jam pasiūlys plaukti laivu į Panamą už penkiasdešimt milijonų pesų – tai dvidešimt penki tūkstančiai JAV dolerių per aštuonias dienas. Kas galėtų atsisakyti? Kas?
Iš pradžių Johnas Wayne’as nė pats nežinojo, kodėl atsidūrė būtent Pozone, kažkokioj skylėj tankiame atogrąžų miške už keleto dienų kelio nuo savo namų. Vaivorykštė už jo suformuoja tarsi didžiulę aureolę, supančią vėjo nugairintą veidą, vaivorykštė baigiasi ten, kur galėtų būti Panama, vieta, kur dauguma narkotikų perkraunami ir sumokama desperatiškiems keliautojams. Už nugaros spalvinga arka, tvyro miško kvapas. Sprendžiant iš Johno Wayne’o šeimos istorijos, tikimybė, kad tokia kelionė pasiseks, – ne pati didžiausia. Jis pasiryžęs rizikuoti, kad gautų pinigų, tačiau rizikuoti iki tam tikros ribos. Jo tėvas sėdi Panamos kalėjime, buvo sučiuptas vos atvykęs; brolis kali dėl tos pačios priežasties, ten pat ir jo krikšto tėvas. Ir vis dėlto kokaino pakrantė tebėra patrauklesnė nei kitos vietos, į kurias paprastai keliasi vietiniai migrantai, dažniausiai jie tampa Bogotos ar Medeljino lūšnynų gyventojais. Ieškoti išmestų krovinių – gana lengva, ir tai nelaikoma nelegalia veikla, greičiau jau pasyviu nusikaltimu, kai randamas ir grąžinamas plūduriuojantis krovinys, tai nėra daroma turint piktų ketinimų. Net ir valdžiai neatrodo, kad įmanoma iš vargingų žmonių atimti jų rastą kokainą.
Tačiau tam, kad šis nekenksmingas, tačiau kartais labai pelningas užsiėmimas sektųsi, Johnui reikia valties, geriausia motorinės, ir žmogaus, kuriam arba su kuriuo galėtų dirbti. Jis pakelia akis.
– Kur gyvena Lucho?
ŽVELGIANT IŠ JŪROS pakrantė atrodo lyg didžiulė naftos dėmė, užslinkusi ant paplūdimių, upių ir džiunglių. Viskas tik juoda ir balta. Kai saulė pasislepia už debesų ir pila lietus, miškas tampa juodas, o jūra pilka. Tačiau vos pasirodžius saulei spalvos sugrįžta ir jūra vėl nusidažo smaragdo žalumu. Vanduo minkštas ir šiltas, o jūros kvapas pasklinda ore. Gyvenimas.
Leo stipriai įsikanda į storą valą, labiau primenantį virvę, ir toliau matuoja, kiek sieksnių yra nuo plastikinės dėžutės, naudojamos vietoj plūdės. Ją prikabins prie kabliuko, ant kurio pamauta ką tik sugauta sardinė. Jo draugai daro tą patį, ir netrukus ant nedidukių bangų sūpuojasi spalvingos namų gamybos plūdės. Neturėtų tekti ilgai laukti, kol nutiks kas nors svarbaus.
Ir galų gale įvyksta – tik ne visai tai, ko jie tikėjosi. Leo atsisėda, nuleidžia irklą lyg mentelę prie valties krašto ir ima semti vandenį nukirptu plastikiniu buteliu. Tačiau jam pavyksta išsemti vos tris kaušus, ir plieno mėlynumo kūnas šauna iš jūros lyg raketa.
– Hijoepucchhha! O Dieve!
Žuvis šauna į dangų, nusinešdama kabliuką, valą ir svarelį, tačiau už dešimties metrų nuo kanojos bejėgiškai teškiasi žemyn. Mažytė valtis susiūbuoja nuo sukeltų bangų ir kiti vyrai ima švilpti sveikindami.
Tačiau jie neturi laiko stebėti, kaip rutuliojasi ši istorija, nes žuvys pagriebia dar keletą kabliukų. Viduryje rato, suformuoto iš kanojų, plūduriuojančių apie šimtą metrų viena nuo kitos, lyg mažyčiai sprogimai iš vandens šokinėja mėlyni kūnai. Kiekvienas žvejys turi po tris plūdes. Leo plūdė sukasi lyg pašėlusi, vanduo tyška, o jis atsisėda ir ima ramiai semti vandenį iš valties.
– Laukti, – sako Leo, – dabar tereikia laukti. Šuo tuoj pavargs.
Kai buriažuvė, vietinių