Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina - Magnus Linton


Скачать книгу
metus stabilizavosi ar net sumažėjo, tačiau visai kitokie procesai vyksta Europoje, Australijoje, kai kuriose Azijos dalyse, Afrikoje ir labiausiai išsivysčiusiose Lotynų Amerikos šalyse – Čilėje, Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Meksikoje ir Kolumbijoje – čia paklausa per paskutinį dešimtmetį smarkiai išaugo.

      Edgaras pakelia lapą, kurį praleido mašina, ir pagarbiai lyg neįkainojamą pašto ženklą laiko tarp smiliaus ir nykščio, tada švelniai sulenkia ir perplėšia į dvi dalis.

      – Gerai plyšta. Liečiant turi priminti popierių. Jei minkštas lyg audinys – vadinasi, derlius nuimtas per anksti ir masė nesukietės taip, kaip turėtų. Niekas neperka prasto produkto. Kartą nepavyko sukietinti, todėl teko viską išmesti lauk. Mano šeimai tai buvo finansinės tragedija, nes turėjau sumokėti visiems ūkininkams, iš kurių pirkau lapus, taip pat daug pinigų išleidau chemikalams ir degalams. Tačiau jei gauni subrendusius lapus, sunku būtų ką nors sugadinti. Tai paprastas procesas.

      Edgaras mitologinius kokos krūmo lapus paverčia kokos pasta, tai pirmoji ir daugiausia darbo reikalaujanti, tačiau mažiausiai pelno duodanti kokaino grandinės dalis. Jis parduoda pastą vietiniams pirkėjams, besiglaudžiantiems po partizanų arba sukarintų grupuočių sparnu, o šie perkelia ją į modernesnes laboratorijas – cocinas, dažniausiai įsikūrusias strategiškai patogiose vietose netoliese išėjimo – kur vyksta paskutiniai gamybos proceso etapai. Paskui karteliai transportuoja la mercancía (gėrybes) – tai vienintelis čia vartojamas terminas – šiuolaikinei mafijai, kuri platina naujojoje ir senojoje rinkose.

      Dėl prasidėjusio karo prieš narkotikus regione nebeįmanoma auginti didelių plantacijų, todėl hierarchiją sudaro tinklas, susidedantis iš tūkstančių smulkiųjų augintojų ir gamintojų. Nors Edgaro ir jo kolegų žemiausio lygio darbas yra labai svarbus šioje sistemoje, finansinis narkotikų piramidės pasiskirstymas yra žiaurus. Mažiau nei 1 procentas galutinės kainos atsiduria kokos augintojų kišenėse. 4 procentai keliauja grupėms, susijusioms su miltelių perdirbimu, 20 procentų kontrabandininkams, tačiau didžiausią pelną susišluoja žmonės, kontroliuojantys pardavimus JAV ir Europos rinkose. Būtent čia ir išplaunama daugiausia pinigų: 75 procentai žvėriškos pridėtinės vertės, kurią sukuria kokainas, lieka šalyje, kur produktas parduodamas.

      Norint pagaminti gramą kokaino, reikia 1,2 gramo grynosios kokos pastos, pagal šiandieninę gatvės kainą Europoje ir JAV kasdieninis mažytis Edgaro derlius yra vertas apytiksliai 21 000 JAV dolerių. Jo dviejų dienų uždarbis, atskaičius lapų kainą, išlaidas kurui ir chemikalams, yra 50 000 pesų, arba 27 JAV doleriai. Tai apytiksliai 1,5 JAV dolerio per valandą. Tačiau jis patenkintas.

      – Taip, labai. Tai keturis kartus daugiau, nei gaunu už kitus augalus. Joks produktas neneša tiek pelno kiek koka. Kartais pasirodo valdžia, surenka visus kaimo gyventojus ir bando mus įtikinti, kad yra kitų augalų, kurie gali duoti didesnį pelną, tačiau tai netiesa. Jei auginčiau ananasus arba jukas, niekas nenorėtų jų pirkti. Kokos pastą galiu parduoti per penkias minutes.

      Putumajas – tamsiosios šiuolaikinės kokaino istorijos epicentras. Atoki provincija, iki pat devintojo dešimtmečio buvusi neapgyventa džiunglių teritorija, žmonių pritraukusi tik per kokaino bumą; tačiau XXI a. pirmajame dešimtmetyje ji tapo svarbiausiu JAV vykdomo karo prieš narkotikus taikiniu. Keletą metų prieš ateinant naujajam tūkstantmečiui beveik pusė šalies kokos plantacijų plytėjo būtent čia, tai paaiškina, kodėl provincija tapo strateginiu didžiausios kokos naikinimo kampanijos taikiniu. Planas „Kolumbija“ – JAV vadovaujama kampanija, kurios tikslas buvo per penkerius metus išnaikinti visas kokos plantacijas Putumajuje purškiant herbicidus.

      BANANŲ LAPAI BRAUKIA per ploną laboratorijos stogą, kai Estera, liesutė moteris dideliais batais, įžengia tempdama milžinišką krūvą žalumos, jos spėjimu – apie 20 kilogramų. Estera – penktoji, atėjusi parduoti Edgarui kokos lapų. Šis pasveria prekę ir pažada užmokėti, kai tik parduos pastą.

      Žalieji lapai čeža lyg dolerių kupiūros, Edgarui kratant Esteros atitempto maišo turinį ant medinių grindų. Prieš aštuonerius metus, kai Amerikos ir Kolumbijos armijos pradėjo purkšti herbicidus Putumajuje, jis, kaip ir kiti, pasirašė kontraktą, kuriuo pažadėjo nebeauginti kokos. Tačiau kontraktai, susitarimai, formos ir parašai yra svarbūs tik sostinės biurokratams; neraštingiems fermeriams, kurių gyvenimas priklauso nuo ekonomikos, grindžiamos vien lojalumu tam, kas reikiamu momentu turi ginklą, šie valstybės tarnautojų žaidimai tėra miglotos sąvokos. Edgaras ir jo šeima – žmona Nelcy ir jų keturi vaikai – 2007-aisiais pardavė bulių, kad galėtų investuoti į DMG, tuo metu didžiulio populiarumo sulaukusią pinigų plovimo piramidės schemą, keletą metų iki žlugimo lėmusią didelį sujudimą regione. Visi prarado pinigus. Todėl dabar mano, kad tai Dievo palaiminimas, jog jie gali užauginti vienintelį derlių, kuris kompensuoja praradimus ir neša greitą pelną.

      Pasaulinės kokaino paklausos pasekmės jaučiamos net pačioje kokaino hierarchijos apačioje. Vos spėji pagaminti kelis kilogramus kokaino pastos, ir pasaulinė narkotikų prekyba jau puola į Andų kaimo vietoves lyg aštuonkojis ir savo grėsmingais nelegaliais čiuptuvais iščiulpia žemdirbių darbo vaisius, o mainais pasiūlo nedaug, tačiau greitų šlamančiųjų.

      Edgaras vėl paleidžia pjovimo mašiną.

      – Es lo mismo acá. Koka čia – pinigų sinonimas.

      Edgaro, kaip ir viso krašto, istorija yra spiralinė kronika, atspindinti karo su narkotikais sėkmes ir pralaimėjimus, ji parodo, kaip kokaino gamyba susijusi su kitais Kolumbiją kamuojančiais sunkumais: kaimo vietovių skurdu, ginkluotu konfliktu, valdžios veiksmų stoka ir kokos „ekonominio čiužinio“ efektu.

      Devintajame dešimtmetyje Kolumbijoje buvo perdirbama kokos pasta, importuojama iš Bolivijos ir Peru. Tačiau dešimtmečiu vėliau, kai tose šalyse pradėjo veikti naikinimo kampanijos, plantacijų skaičius Kolumbijoje greitai išaugo. Dėl „baliono efekto“ – kai yra paklausa, spaudžiant vieną sritį, visada atsiranda naujų – ėmė kurtis naujos auginimo zonos, tokios kaip Putumajas – džiunglėse įsikūręs miestelis, kur dėl blėstančio naftos bumo žmonės liko be darbo ir nebegalėjo aprūpinti savo šeimų.

      Naftos bumo laikotarpiu užsienio bendrovės, žinoma, padedamos Kolumbijos vyriausybės, susišlavė visą pelną, o šiam pasibaigus jos pasitraukė nepalikdamos jokių ilgalaikių socialinių investicijų. Tai buvo žinomas socialinis ekonominis šablonas – resursams išsekus, vietiniai gyventojai paliekami skursti. Valstybinės institucijos, kurios jau prieš šiuos įvykius turėjo labai nedaug galios, dabar liko visai bejėgės, ir partizanai pasiūlė kur kas patikimesnį regiono valdymą, galintį suteikti apsaugą vilties netekusiems gyventojams, atradusiems naują pragyvenimo šaltinį – kokos auginimą.

      Gandas, kad pakrantėse upės, žyminčios sieną su Ekvadoru, galima rasti baltojo aukso, pasklido po gretimas provincijas lyg ugnis, ir vos per penkiolika metų Putumajo populiacija patrigubėjo. Edgaro žmona Nelcy, kaip ir dauguma krašto gyventojų, kilusi iš gretimos Narinjo provincijos. Tačiau gimtinėje nebuvo darbo, todėl 1997 m. ji kartu su vyriausiomis dukterimis pabėgo į Putumają. Čia jos galėjo raspar – skinti kokos lapus ir taip išgyventi. Edgaras taip pat iš Narinjo, jis atvyko 1996 m. su broliu ir keletu draugų. Pieš sutikdamas Nelcy jis irgi dirbo lapų skynėju, tačiau suvieniję jėgas jie įstengė nusipirkti porą hektarų žemės ir patys ėmėsi auginti. Netrukus susilaukė dviejų vaikų.

      Esteros maršrutas į Putumają buvo kiek kitoks, tačiau nė kiek ne mažiau įprastas. Ji ir jos šeši vaikai per kokos bumą imigravo į Putumają iš Huilos, centrinio kalnų regiono provincijos. Kaip ir kiti naujakuriai, Esteros šeima apsigyveno giliai džiunglėse, tačiau kai vyriausiajam sūnui suėjo aštuoniolika ir jį pašaukė į kariuomenę, teko spręsti vieną iš įprastų problemų, kamuojančių Kolumbijos kaimo vietoves. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Putumają kontroliavo FARC, todėl kiekviena šeima, bendradarbiaujanti su kariuomene, buvo teisėtas partizanų taikinys. Tūkstančiai matė, kaip dėl šios priežasties


Скачать книгу