Ransė gyvenimas. Francois-René de Chateaubriand
Pizanių rūmus, vėliau tapusius Rambujė rūmais ir iškilusius plote, kurį šiandien užima Šartro gatvė priešais mažuosius Filibero Delormo rūmus; antroji Luvro galerija buvo pastatyta jau mūsų laikais. Rambujė rūmai buvo elegantiškiausių dvariškių ir žymiausių rašytojų susitikimo vieta. Čia moterims globojant prasidėjo visuomenės sluoksnių maišymasis, ir susiliejus luomams susiformavo mūsų senosios tėvynės intelektinė lygybė, nepakartojami papročiai. Proto subtilumas susijungė su elgesio dailumu; čia mokėta gražiai gyventi ir sklandžiai kalbėti.
Bet skonis ir papročiai trykšta ne iš vieno šaltinio. Dabartyje pasitaiko praeities likučių; reikia atvirai pripažinti akivaizdžius socialinių epochų trūkumus. Būta keistų bandymų apkaltinti Moljerą perdėta kritika; tačiau jis pasakė tą patį, kas rašoma memuaruose; Gi Pateno laiškai taip pat liudija, kad didysis komikas neperžengė ribos vaizduodamas gydytojus.
Rambujė rūmuose entuziastingai sutiktas neapolietis Marinis, įdiegęs sąmojingų žodelių pomėgį, galiausiai sugadino mūsų skonį. Marija de Mediči mokėjo Mariniui dviejų tūkstančių ekiu pensiją. Net pats Kornelis buvo susižavėjęs ta svetima naujove, bet jo genijus atsilaikė: nusimetęs itališką kepuraitę, jis stovėjo plika galva, iškilusia aukščiau už visus.
Nuo pat pirmųjų šlovės valandų Rambujė rūmuose paplito pikti pokštai, kurie mano jaunystės laikais atkampiose provincijose dar nebuvo pamiršti. Pavyzdžiui, susiaurinti drabužiai, norint rytą įtikinti de Gišą, kad per naktį jis pastorėjo; Žiuli nykštuku perrengtas Godo sulaužė šiaudinę ietį į d’Andiji krūtinę ir už tai sulaukė antausio. Tokie buvo Rambujė rūmai. Kai Kornelis ten perskaitė „Polijektą“, jam pareiškė, kad šioji tragedija scenai netinkama. Vuatiuras buvo įgaliotas paliepti Pjerui įsikišti savo šedevrą į kišenę. Vis dėlto galinga normanų kiltis Anglijai davė Šekspyrą, o Prancūzijai – Kornelį.
Rambujė rūmai netoleravo medvilninių kepuraičių. Markizui de Montozjė buvo leista tokias dėvėti tik dėl jo dorybių. Dieną moterys vaikščiodavo pasiremdamos lazda, kaip XIV amžiaus pilėnės, nosinaites puošdavo nėriniais; jaunas šviesiaplaukes visi vadindavo liūtėmis. Nieko nauja po saule.
Per vieną savo surengtą šventę ponia de Rambujė nusivedė gausią draugiją prie dideliais medžiais apaugusių uolų. Nimfomis apsitaisiusios panelė de Rambujė ir kitos jos rūmų panelės buvo pats maloniausias reginys. Žiuli d’Anžen pasirodė su Dianos lanku ir šukuosena, buvo tokia nuostabi, kad savo balsu pranoko lakštingalą, o Monleri bokštas stiebėsi ligi debesų, kad pažvelgtų į jos gražias akis.
Rūmuose buvo kabinetas, apstatytas aukso ir sidabro gijomis puoštu mėlynu aksomu apmuštais baldais, vadinamas mėlynuoju kambariu. Čia dvelkė malonūs kvapai, čia buvo kuriamos eilės Arženo karalienei Zirfėjai, reziduojančiai Artenisės rūmuose: tai Katrinos vardo anagrama, kurią sudarė Katriną de Rambujė įsimylėjęs Rakanas. Ji rašė Vanso vyskupui: „Jūs visada esate laukiamas svečias Zirfėjos ložėje, kurią prilaiko skaidraus marmuro kolonos; karalienė Zirfėja savo ložę įrengė viršutiniame atmosferos sluoksnyje. Čia visuomet giedras dangus, čia debesys netemdo nei vaizdo, nei minčių, ir iš jos man buvo labai patogu stebėti žemiško angelo suklupimą.“ 1610–1620 metais publikuotas d’Urfė romanas „Astrėja“ buvo be galo mėgstamas Rambujė rūmuose. Per šį romaną paplito ilgų meilės tiradų mada, matyt, būtina, norint pagerinti XVI amžiaus meilės papročius. Brolio žmoną Dianą de Šatomoran įsimylėjęs d’Urfė ją vedė, kai tik buvo nutraukta pirmoji jos santuoka, ir miegojo jos lovoje kartu su dideliais šunimis.
Visa ši panelės de Skiuderi apibendrinta ir „Meilės karalystės“ žemėlapyje kartografuota meilės sistema prapuolė frondoje – toje dar bręstančio Liudviko XIV amžiaus paikystėje. Vuatiuras buvo kone pirmasis buržua, prasismelkęs į aukštąją visuomenę; yra išlikę jo Žiuli d’Anžen rašytų laiškų. Jis, iš prigimties savimyla, taikėsi pabučiuoti Žiuli ranką ir buvo tuojau pat jos atstumtas; didysis Kondė negalėjo jo pakęsti; kad ir kas ką sakytų, jis neaprašė nei Granados, nei Alhambros. Paskui iškilo Vožla, Menažas, Gombo, Malerbas, Rakanas, Balzakas, Šaplenas, Kotenas, Benseradas, Sent Evremonas, Kornelis, La Fontenas, Flešjė, Bosiuė. Kardinolai de Lavaletas ir de Rišeljė lankėsi Rambujė rūmuose, kurie vis dėlto nepakluso Liudviko XIII mokytojo autoritetui. Viena po kitos pasirodė moterys: markizė de Sablė, Šarlotė de Monmoransi ir panelė de Skiuderi – ne tokia jauna ir ne tokia paprasta, kaip ponia de Skiuderi; galiausiai šį sąrašą užbaigia dar visai jaunutė ponia de Sevinjė.
Panelė de Skiuderi buvo didžiausia amžiaus romanistė, jos reputacija buvo pasakiška. Ji garbino aukštąjį stilių ir tuo pat metu jį gadino, skaitytojai galiausiai nusisuko nuo „Klelijos“4 ir pamėgo „Andromachę“5. Mums nėra ko gailėtis šios epochos. Ponia Sand pranoksta visas tas moteris, lėmusias Prancūzijos šlovę. „Lelijos“ autorės plunksna prikėlė meną. Tikrai, gyvenimo tiesos iškraipymas jau priėjo galą, bet ponia Sand atvėrė savo talento gelmes, ir krintanti rasa atgaivino Mirusią jūrą. Leiskime jai kaupti šlovės atsargas tam metui, kai ištiks malonumų stoka. Jaunystė užburia ir suvilioja moteris; vėliau jos savo lyrą papildo rimta ir graudžia styga, kuria išreiškia tikėjimą ir skausmą. Senatvė yra nakties keleivė: žemės takai nuo jos paslėpti, senatvė žvelgia į dangų.
Markizas de Montozjė, dėl religinių skirtumų daugelį metų negalėjęs vesti Žiuli d’Anžen, savo santuoka suardė pirmąją Rambujė rūmų draugiją. Apvytusi „Žiuli girlianda“ pasiekė mūsų dienas; jos „Žibuoklė“ dar skleidžia silpną kvapą. Praėjus penkiasdešimčiai metų, ponia de Montozjė leido sau pasakyti: „Tą pavasarį, kai aš gimdžiau.“
Kai turi papasakoti daugybę įvykių ir savo pasakojimą užbaigti veikėjų mirtimi, toji gyvenimo įvairovė atveda prie rimtų išvadų. Markizė de Rambujė mirė 1665 metais, sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų. Jau senokai ji buvo pasitraukusi į užmarštį, nebent tik skaičiavo dienas, tai niekam nėra smagus užsiėmimas. Ji sau sukūrė tokią epitafiją:
Praeivi, jeigu tu nori suskaičiuoti visas jos nelaimes,
Tau tereikia išvardyti jos gyvenimo įvykius.
Tokia yra laimingais vadinamų įvykių paslaptis.
Ponia de Montozjė mirė šešiasdešimt ketverių, 1671 metų balandžio 13 dieną. Marijai Teresei Austrei laukiantis ji buvo paskirta karaliaus vaikų guvernante, paskui, pasitraukus hercogienei de Navaj, – karalienės palydos dama. Ją savo elgesiu išgąsdino ponas de Montespanas, tas Alkmenės vyras Moljero komedijoje6, išniręs prieš jos akis tamsiame skersgatvyje ir tarsi jai grasinęs. Žiuli d’Anžen krimtosi dėl savo perdėto santūrumo. Suvokdama pareigas, kurias jai uždeda vyro pavardė, ji įsivaizdavo girdinti tariamus žodžius prie Montozjė kapo: „Šis kapas atsivers, šis miręs kūnas atgis ir manęs paklaus: „Kodėl tu man pamelavai, tu, kuri niekuomet niekam nemeluoji?“ Ponia de Montozjė pasitraukė iš aukštuomenės, gyveno dar trejus metus, paskui mirė; mažai kas išgirdo, kaip užsitrenkė jos karsto dangtis.
Deja, viena iš gražiausių Rambujė rūmuose suspindusių asmenybių užsidarė Grinjane – savo nemirtingumo ištakose. Ponia de Sevinjė neturėjo jokių iliuzijų dėl savo jaunatvės, priešingai nei ponia de Montozjė. Sevinjė dukteriai rašė: „Aš jaučiu bėgantį laiką ir podraug atnešantį baisiąją senatvę.“ Ji rašė ir vaikaičiams: „Štai ir jūs, Rošė, mūsų mažame kaimelyje.“ Čia ilgai gyveno pati ponia de Sevinjė. Likus ketveriems metams iki Ransė mirties, 1696 metų kovo 29 dieną Grinjane rašytame laiške minimas jaunasis Blanšforas, „nuvytęs tarsi audros palaužtas žiedas“. Tai vienas paskutinių epistolininkės laiškų, virš kapo padvelkęs vėjo skundas. Ji sakė: „Aš verta pakliūti į didelį pintą krepšį, kur jūs sukraunate visus tuos, kurie jus myli, bet bijau, kad šiems jūs neturite nė
„Klelija“ – dešimties tomų panelės de Scudéry romanas.
„Andromachė“ – Jeano Racine’o tragedija.
Komediją „Amfitrionas“ Molière’as sukūrė 1668 metais.