Ransė gyvenimas. Francois-René de Chateaubriand
o hercogas de Boforas ją palaikė.
Panelė de Skiuderi pasakojo: „Man būnant Vensene, atvyko ponia de Monbazon su ponu de Boforu; jis jai aprodė visus šio būsto nepatogumus, gėdingai džiaugdamasis kunigaikščio nelaime, į kurį jis negalėtų pažvelgti nedrebėdamas, jeigu kunigaikštis būtų laisvėje.“
Panelė de Skiuderi puikiai prisiminė, kad ji buvo parašiusi šmaikštų ketureilį apie didžiojo Kondė įkalinimą. Hercogas de Boforas drąsiai žvelgdavo visiems į akis, jis netgi įžeidė Kondė, ir pavainikės šakos neteisėti palikuonys išsaugojo pranašumą prieš teisėtus jaunesniosios šakos vaikus.
Po daugybės pastangų sutaikinti ponią de Longvil ir ponią de Monbazon, atsiklausus Onos Austrės ir Mazarinio nuomonės, nutarta, kad ponia de Monbazon turės atsiprašyti ponios de Longvil. Atsiprašymas buvo surašytas laiškelyje, pritvirtintame prie ponios de Monbazon vėduoklės. Išsipusčiusi ponia de Monbazon įėjo į kunigaikštienės kambarį ir perskaitė prie vėduoklės prisegtą raštelį:
„Ponia, aš jums pareiškiu, kad esu visiškai nekalta dėl klastos, kuria norėta mane apkaltinti; nė vienas garbingas žmogus negalėtų taip manęs apšmeižti. Jeigu aš būčiau padariusi šį nusikaltimą, būčiau priėmusi tokią bausmę, kokią karalienė man būtų paskyrusi; aš būčiau visam laikui pasitraukusi iš aukštuomenės ir jūsų atsiprašiusi. Meldžiu patikėti, kad visada jums rodysiu deramą pagarbą ir vertinsiu ponios de Longvil dorybes ir nuopelnus.“
Kunigaikštienė atsakė: „Ponia, aš mielai tikiu jūsų pasakytais žodžiais, kad neprisidėjote prie visiems žinomos klastos; aš labai gerbiu karalienės man duotą įsakymą.“
„Ponia de Monbazon perskaitė raštelį, – sakė ponia de Montvil, – be galo išdidžia ir pasipūtusia išraiška, tarsi norėdama pareikšti: „Man nusispjaut į savo žodžius.“
Kartą abi damos susitiko Tiuilri gale esančiame Renaro sode; ponia de Longvil pareiškė, kad ji tikrai nedalyvaus vaišėse, jeigu jos priešininkė pasiliks. Ponia de Monbazon atsisakė išeiti ir kitą dieną gavo karaliaus įsakymą išvykti į kurį nors savo užmiesčio dvarą. Šito vaido pasekmė – įvykusi pono de Gizo ir pono de Kolinji dvikova.
Pagaliau Monbazon
Pakeitė namus,
Norėdama tokia kaina
Būti arčiau Paryžiaus,
Bet pinigai, kuriuos ji gavo,
Mums kelia pyktį.
Pagal dainelės „Atsibuskite, miegančioji gražuole“ melodiją sukurtuose posmuose vardijami ponios de Monbazon meilužiai: Lafejadas, Barbezjė, La Mejerė, Vasenaras ir grafas d’Evrė. Morepa rinkinyje atrasime daugybę kitų begėdysčių. Tokios buvo anuometinės Prancūzijos pramogos.
Ponios de Monbazon įžūlumas prilygo jos lengvabūdiškam gyvenimui. Kardinolas de Recas, kuris vienodai skelbė moralines ištarmes ir nešvankias sentencijas, rašydavo savo „Memuarus“ tuo metu, kai visi galvodavo, kad jis atgailauja dėl savo nuodėmių. Apie ponią de Monbazon jis rašė, „kad niekada nebuvo sutikęs žmogaus, kuris ištvirkaudamas būtų parodęs tiek mažai pagarbos dorybei“. Amžininkų nuomone, ji panaši į antikinę skulptūrą, nors ir aukšto ūgio, galbūt – į Frinės skulptūrą; bet kitaip negu Tespijų Frinė, prancūziškoji Frinė nebūtų pasiūliusi atstatyti Tėbus už savo pinigus, nors jai ir būtų buvę leista įrašyti savo vardą šalia Aleksandro. Juk dainelėse dainuojama, kad ponia de Monbazon labiausiai už viską mėgo pinigus; šykštumas atšaldydavo jos geismus, bet jų neužgniauždavo. Ruvilis ir Biujonas su ja derėjosi dėl „penkių šimtų ekiu“. Biujono vardas labai dažnas to meto dainų rinkiniuose: būdamas finansų superintendentas, jis sulygino sū ir livrą. Viename apgailėtiname ketureilyje šitaip žaidžiama žodžiais:
Mirtis pasiėmė du vyrus stiprius,
Vienas buvo pasigėręs, kitas – girtas,
Ir todėl mirusiųjų karalystėje
Pasigėrusį praleido vietoj girto.
D’Okenkūras, privertęs sukilti Perono miestą, poniai de Monbazon rašė: „Peronas priklauso gražiausiajai iš gražiausiųjų.“ Jis sakė: „Aš nebežinau, ką daryti, kad laimėčiau ponią de Monbazon: gal man ją primušti?“ Prikalbinęs kambarinę pasislėpė po hercogienės lova. Jam pasisekė geriau negu Šastelarui, bebaimiui, bet pagedusiam nesantuokiniam Bajaro sūnui. Škotijoje Šastelarui nukirto galvą už tai, kad slėpėsi po Marijos Stiuart lova. Jis buvo sukūręs romansą apie savo mylimą karalienę:
Apleisti tyrlaukiai
Ir kalnai paslaptingi,
Jie vieninteliai girdi
Mano graudžius skundus.
Senajam hercogui de Monbazonui atėjus į žmonos, jaunosios hercogienės, kambarį, šuniukai pradėjo loti ir aptiko d’Okenkūrą; jis lengvai išsisuko nuo aštuoniasdešimtmečio. Hercogas buvo skaitęs, kad šventasis Paulius – tai „rinktinis laivas“, ir manė, kad šventasis keliaudavo dideliu laivu, pavadintu „Rinktinis“; o karalienei jis sakydavo: „Ponia, leiskite eiti, žmona manęs laukia. Kai tik ji išgirsta arklį, tuoj supranta, kad tai aš.“
Kardinolas de Recas, atpasakojęs savo pokalbį su ponia de Monbazon apie hercogo de Boforo nepajėgumą, pabrėžia: „Aš buvau įpratęs prie jos šnekų, bet ne prie jos meilumų. Ji buvo labai graži, aš pasiūliau pereiti į jos kambarį, o man pasiūlė pirmiau nukakti į Peroną. Šitaip baigėsi mūsų meilė.“
Būtų neteisinga šį paveikslą nepapildyti draugiškesnės rankos nutapytu eskizu: teptuką laikė vienas vienuolis.
„Vos tik pasirodžiusi dvare jaunoji hercogienė de Monbazon savo grožiu užtemdė visas tas, kurios laikė save gražuolėmis. Kol vyras buvo gyvas, jos elgesys ir dorybės nekėlė jokių įtarimų; atsikračiusi santuokos jungo, ponia pasijuto kiek laisviau. Tuo metu Monbazonų rūmuose jau lankydavosi devyniolikos ar dvidešimties metų sulaukęs abatas de Ransė. Jis turėjo laimę patikti hercogienei; iš visų vyrų, kurie lankėsi jos namuose, ji jam rodė išskirtinį dėmesį.
Ponui de Ransė mirus, jo dvidešimt šešerių metų sūnus abatas tapo giminės galva ir entuziastingai ėmėsi naujų pareigų. Aukštuomenėje rodėsi dar prašmatniau negu iki šiol: plačiai gyveno, laikė puikiausią ekipažą, aštuonis gražiausius ir geriausiai prižiūrimus važiuojamuosius arklius, dailiausias livrėjas, svečius priimdavo atitinkamai. Pradėjo dar dažniau lankytis pas ponią de Monbazon, nuolat leisdavo naktis prie kortų stalo arba kartu su ja. Padėdavo jai tvarkyti reikalus, jaunai našlei pagalba praversdavo. Jų artimas bendravimas sukėlė daug pavydo, visi galvojo ir kalbėjo, ką tik norėjo, taip pat – ir nebūtus dalykus.
Iš visų tų, kurie sukosi apie ponią de Monbazon, abatui de Ransė ji parodė daugiausia draugiškumo. Ir jis buvo patikimas ir naudingas draugas. Daug kartų jai padarė didelių paslaugų, dėkinga dama privalėjo išskirti jį iš visų kitų. Tačiau jie visada išlaikydavo deramą atstumą, netgi vengdavo važiuoti vienoje karietoje. Per daugiau nei dešimtį metų, kol truko jų bendrystė, juos tiktai kartą matė drauge, juos nuolat supo kiti žmonės, todėl niekas nieko ir negalėjo įtarti. Ko gero, galima manyti, kad tai buvo daugiau protų negu kūnų draugystė.
Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti.