Ransė gyvenimas. Francois-René de Chateaubriand
savo nesavanaudiškumu išpirkdavo gobšumą tų, kurios turėjo privilegiją sėdėti karaliaus akivaizdoje.
Henriko III mylimoji Renė de Rijė, kitaip vadinama „gražiąja Šatonef“, buvo ištekėjusi du kartus: pirmiausia – už Antinočio, kurį pati nudūrė už neištikimybę, paskui – už Altovičio de Kastelano, kurį nužudė didysis Prancūzijos prioras; prieš išleisdamas kvapą, Altovitis dar spėjo stiletu persmeigti didžiajam priorui pilvą. Už tokias aristokratų žmogžudystes niekada nieko nenubaudė, anais laikais jos buvo itin paplitusios; už tokius nusikaltimus bausdavo tiktai prasčiokus.
Provanse gražioji Šatonef pagimdė dukterį, kurios krikštatėviais tapo Marselio miesto valdytojai. Paskui Renė de Rijė dingo. Jos duktė Marselė de Kastelan tarsi kokia žuvėdra buvo palikta krantinėje šalia Dievo Motinos Globėjos bažnyčios. Būtent Marselyje ją sutiko Randuotojo sūnus – hercogas de Gizas. Nebuvo gražuolis, ne taip, kaip Orleane žuvęs jo senelis arba Blua nužudytas tėvas, bet jis buvo drąsus; jis buvo iš Gizų giminės, o Henrikui IV padėjo užgrobti Marselį.
Marselė de Kastelan jam patiko, ir ji pati pamilo; pro šviesią odą prasimušantis blyškumas darė ją kiek panašią į kankinę. Merginos gymis – švelnios rožės ir balčiausios lelijos. Iš motinos ji paveldėjo pailgas mėlynas akis. Deportas, tas savo epochos Tibulas, „Meilės sonetuose Dianai“ buvo apdainavęs Renė plaukus. Deportas kūrė eiles už Henriką III, kuris neturėjo Karolio IX talento:
Nerūpestingai pasklidusios gražios šviesios garbanos,
Jūs labiau negu rankas supančiojote mano širdį.
Marselė grakščiai šoko ir žaviai dainavo, bet augusi be tėvų gyveno labai savarankiškai. Pastebėjusi, kad hercogui de Gizui pradėjo nusibosti, ji pasitraukė, užuot skundusis. Tai pareikalavo dvasios pastangų, ji susirgo ir būdama neturtinga privalėjo parduoti visus savo papuošalus. Paniekinamai atstūmė pinigus, kuriuos jai buvo atsiuntęs kunigaikštis de Lorenas: „Man liko gyventi tik kelios dienos, – pasakė ji, – užtenka to trupučio, kurį turiu. Aš nė iš vieno nieko nepriimu, dar mažiau – iš pono de Gizo negu iš ko kito.“ Bretanėje merginos nusiskandina jūros pakrantėse, dumbliais prisirišusios prie uolų.
Marselės skaičiavimai buvo tikslūs: ji nepaliko jokių lėšų, savo menkus pinigėlius paskirstė kiekvienai likusiai dienai; gyvybė ir pinigai išseko tuo pat metu. Ją palaidojo krikštatėviu tapęs miestas.
Praėjus trisdešimčiai metų, ardant vienos koplyčios grindis, buvo pastebėta, kad Marselė karste gulėjo nepakitusi; atrodo, tarsi kilnūs jausmai būtų sulaikę materijos irimą, kaip dangus išsaugo kūnus tų, kuriuos sau pasiskyrė.
Kai hercogas de Gizas išvyko į karaliaus dvarą, ne vieną talentą turėjusi Marselė sukūrė kelių posmų eiles ir melodiją; jas išgirdo Graikijos jūros pakrantė, iš kurios mus pasiekia daugybė kvapsnių.
Jis iškeliauja, žiaurusis nugalėtojas,
Jis iškeliauja, kupinas šlovės;
Jis iškeliauja, paniekinęs mano širdį,
Savo gražiausią pergalę.
Ir nepaisant jo atšiaurumo,
Aš negaliu jo pamiršti.
Aš tikiu, kad jis suras
Naują mylimąją.
Poetiški ir ilgesingi žodžiai, pamirštos svajonės aidas, sielvartingas sapnas.
Buvo galima lengvai numanyti, kad ponia de Monbazon susiras naują meilužį, kurio turtų pasigvieš gražios ir neištikimos jos rankos.
Ponia de Monbazon buvo Ransė aistros objektas tol, kol jo jaunystės horizonte nesušmėžavo ašutinė. „Man svarstant apie tuos nusikalstamus dalykus, – sakė vienas atsiskyrėlis, – nuo mano liežuvio, ištariančio daugybę neteisingų žodžių, palei upelius skraidančios bitelės surenka saldžiausią medų.“
Iš to, kas plačiai žinoma apie Ransė, negali nestebinti jo pirmojo gyvenimo tarpsnio paveikslas; neįmanoma suabejoti atskleistais faktais, kadangi juos perdavė pats trapistų prioras, Ransė draugas Le Nenas:
„Dvaro pasilinksminimams, tuštiems, net nusikalstamiems mokslams paaukota jaunystė; pasirinktas dvasininko kelias, bet ne iš pašaukimo, tiktai dėl ambicijos, kuri jį karštligiškai ir aklai stūmė į aukščiausius Bažnyčios rangus. Šis pasaulio meilėje paskendęs žmogus buvo įšventintas kunigu, ir tas, kuriam nerūpėjo dangaus keliai, tapo Sorbonos daktaru. Toks buvo pono Le Butijė gyvenimas iki trisdešimties metų – nesibaigiančios puotos, draugų kompanijos, kortos, pasivažinėjimai arba medžioklės pramogos.“
Po dviejų šimtų metų kardinolas de Bosė pasakė tą patį.
Didžiausias giminės garbėtroška Tūro arkivyskupas, neįstengęs pasiekti, kad jo sūnėnas Ransė taptų koadjutoriumi, 1645 metais jį, kaip Tūro archidiakoną, paskyrė bažnytinio susirinkimo deputatu; tuo pat metu arkivyskupas atsistatydino iš pirmojo kapeliono pareigų Orleano kunigaikščio dvare ir išgavo Gastono pažadą, kad Le Butijė šitas pareigas gaus. Bažnytinis susirinkimas truko dvejus metus. Ransė dalyvavo tiktai pirmaisiais metais; jis sustiprino ryšius, kurie jį siejo su kardinolu de Recu, gebančiu kaip niekur nieko įkyrėti net patiems nuolaidžiausiems; Ransė užtarė savo bičiulį. Mazarinis sakė: „Jeigu tikėtume abatu de Ransė, kardinolą de Recą reikėtų sutikti su kryžiumi ir vėliava.“ Būdamas susirinkimo deputatas Ransė įtvirtino savo pozicijas, parėmęs Ruano arkivyskupą Fransua de Arlė, vėliau tapusį Paryžiaus arkivyskupu. Susirinkimas pavedė abatui Le Butijė kartu su Vanso ir Monpeljė vyskupais prižiūrėti graikišką Euzebijaus raštų leidimą, arba, anot kitų autorių, Sozomeno ir Sokrato Scholastiko darbų leidimą. Visi jį sveikino gavus pirmojo kapeliono vietą Orleano kunigaikščio dvare; jis pasirašė formuliarą10, mat nuosekliai laikėsi Bosiuė mokymo ir taip išsiskyrė savo elgesiu. Būdamas deputatas liko ištikimas karaliaus dvarui. Neretai kildavo ginčų. Ransė pasipriešino kai kuriems pasiūlymams ir atrodė iš tiesų gerai išmanantis reikalus. Vis dėlto būta tokių, kuriems jis nepatiko. Jam pasiūlė pasitraukti; draugai manė, kad vyro gyvybei gresia pavojus. Tai buvo netiesa, Mazarinis nieko nežudydavo. Abatas Le Butijė nuvyko į Blua padėkoti Gastonui, paskui vėl apsigyveno Verece; ten jis toliau linksmai leido dienas. Netrukus nutiko įvykis, kuris pakeitė jo gyvenimą.
Šiandien visi pamiršti, nebežinomi dalykai masina savotiška tyla: jie mus panardina į praeitį. Ką jūs atrasite, kai pajudinsite šiuos dulkėmis virtusius atsiminimus, nebent dar vieną žmogaus menkumo įrodymą? Prieš patekant aušrai, kapinių šmėklos skuba užbaigti savo žaidimus.
ANTROJI KNYGA
1685 metais Kelne, Pjero Marto spaustuvėje buvo išleistas dviejų šimtų trisdešimties puslapių traktatas; jis turi du pavadinimus: „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys ir kai kurie jo gyvenimo ir raštų apmąstymai“ arba „Timokrato ir Filandro pokalbiai apie knygą pavadinimu „Šventosios vienuoliško gyvenimo pareigos“. Vėliau aš dar grįšiu prie antrojo pavadinimo. Čia pateikiama citata yra tik viena iš daugelio. Mes skaitome:
„Aš jau sakiau, kad trapistų abatas buvo galantiškas vyras ir užmezgė daug meilės ryšių. Paskutinis visiems žinomas ryšys siejo su hercogiene, pagarsėjusia savo grožiu, kuri, laimingai išvengusi mirties persikeldama per upę, mirė po kelių mėnesių. Kai ją ištiko staigi mirtis, abatas buvo kaime, į kurį kartais nuvykdavo. Apie jo aistrą žinoję tarnai pasistengė nuslėpti tą liūdną įvykį, apie kurį pats sužinojo tik sugrįžęs. Nėra nieko tikra iš to, kas pasakojama apie ponią de Monbazon, – sako memorialistas, – bet visi tie dalykai atvėrė kelią prasimanymams. Aš atvirai paklausiau poną trapistų abatą, žinoma, ne apie meilę, ir tikrai ne apie laimę, bet apie patį faktą, ir aš štai ką sužinojau.“
Ir ką gi jis sužinojo?
Bažnytiniame susirinkime 1656 metais priimtas ir 1657 metais patikslintas paklusnumo popiežiaus institucijai formuliaras.