Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
ji neturi vaikų.
Tuo metu muchtaras, pakreipęs galvą, nes prastai girdėjo, ir kiek žvairuodamas klausėsi vaistininko, kuris su smulkiausiomis detalėmis aiškino, kuo pranašesnis kinų šilko apdorojimas už čionykštį. Kebusianas pliaukštelėjo sau per kelius:
– Mūsų Grikoras, tai bent! Dešimtis metų perkame iš jo žibalą ar miltelius nuo pilvo skausmo ir nežinome, kas tai per žmogus!
Daug laiko prireikė, kad į šią linksmą kompaniją įsijungtų pats namų šeimininkas. Bet pamažu ir jis pagyvėjo. Nepatenkintas nužvelgė didelį stalą, ant kurio stovėjo vazos su sausainiais, kava, arbata ir du grafinai su raki – armėniška degtine. Gabrielis net pašoko:
– Mano bičiuliai! Turėtume išgerti ko nors geresnio.
Su Kristaforu ir Misaku jis nusileido į rūsį atnešti vyno. Avetisas jaunesnysis buvo surinkęs ir gerai prižiūrėjo turtingą geriausių metų vyno kolekciją. Ja dabar rūpinosi namų valdytojas Kristaforas. Tiesa, stiprus Musa Dago vynas išsilaikydavo neilgai. Gal todėl, kad jį pildavo ne į statines, kaip senovėje, o į didelius užantspauduotus molinius ąsočius. Tai buvo tirštas, sunkus, tamsaus aukso spalvos vynas, panašus į tuos, kurie gaminami Libano Ksaroje. Kai pripylė taures, Bagratianas atsistojo pasakyti tosto. Tostas jam išėjo nelabai aiškus ir niūrokas, kaip ir viskas, ką jis šiandien kalbėjo: puiku, kad jo brangūs svečiai sėdi jo namuose linksmi ir laimingi. Bet kas žino, ar dar kartą jie galės būti tokie nerūpestingi? Tačiau šią valandą tegul niekas neliūdi dėl tokių minčių, nes tai neduos nieko gero.
Šį tostą, tikriau, paslėptą įspėjimą, Gabrielis ištarė armėniškai. Žiuljetė pakėlė taurę ir pasakė jam:
– Aš tave puikiai supratau, kiekvieną žodį… Bet kodėl taip liūdnai, mano mielasis?
– Iš manęs labai prastas kalbėtojas, – teisinosi Gabrielis. – Prieš keletą metų Paryžiuje man atsiuntė laišką, siūlydami pareigas Dašnakcutiuno partijoje. Aš atsisakiau, bet ne todėl, kad nenorėjau turėti nieko bendra su politika, o todėl, kad didesniame žmonių susibūrime nesugebėčiau pratarti nė žodžio. Taigi iš manęs nebūtų išėjęs tautos vadovas.
– Rafaelis Patkanianas18, – įsiterpė vaistininkas kreipdamasis į Žiuljetę, – taigi… Patkanianas buvo vienas didžiausių mūsų tautos vadovų, tikras tautos žadintojas, tačiau labai blogas oratorius, mikčiojo smarkiau negu jaunasis Demostenas. Bet tas trūkumas kaip tik darė jo kalbas dar ugningesnes. Aš kadaise turėjau garbės jį pažinti ir jo klausytis Jerevane.
– Jums atrodo, – nusijuokė Gabrielis, – kad iš nieko dar gali išeiti šis tas?
Stiprus vynas darė savo. Iki šiol tylėję vyrai tapo šnekesni. Tik mokytojas Hrantas Voskanianas niūriai tylėjo, taip pabrėždamas savo reikšmingumą. Dievo tarnas Nochudianas, menkas gėrovas, gynė savo taurę nuo žmonos, besitaikančios ją atimti. Jis nuolat kartojo:
– Moterie, juk šiandien šventė! Argi ne?
Kai Gabrielis pravėrė vieną langą norėdamas pažvelgti į naktį, pajuto, kad jam už nugaros sustojo Žiuljetė.
– Na, išėjo visai puikus vakaras, tiesa?
Jis apkabino ją:
– Ir kam turėčiau už jį dėkoti, jeigu ne tau?
Tačiau įtampa jo balse blogai derėjo su meiliais žodžiais.
Išgėrę vyno svečiai panoro paklausyti muzikos. Keletas ėmė prašyti padainuoti jaunuolį, vieną iš mokytojų, Grikoro pasekėją, pavarde Asajanas. Plonas kaip kartis jaunuolis buvo žinomas dainininkas, be to, turėjo gerą atmintį ir mokėjo daug šiose vietovėse dainuojamų dainų. Kaip ir dauguma dainininkų, Asajanas iš pradžių gynėsi. Be muzikos jam esą neįmanoma dainuoti, o jo namai per toli, kad galėtų atsinešti tarą. Žiuljetė jau rengėsi atnešti gramofoną. Aišku, tik nedaugelis Johunoluko gyventojų pažinojo šį technikos stebuklą. Tačiau viską išsprendė vaistininkas Grikoras, reikšmingu žvilgsniu pažvelgęs į savo namų gyventoją.
– Juk tarp mūsų yra tikras menininkas!
Gonzaga Marisas nesipriešindamas sėdo prie fortepijono.
– Tai vienas iš dvylikos fortepijonų visoje Sirijoje, – paaiškino Gabrielis. – Prieš ketvirtį amžiaus jį atgabeno iš Vienos mano motinai. Kristaforas man pasakojo, jog brolis Avetisas pasikvietė iš Alepo specialistą, kad jį suderintų. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis Avetisas dažnai juo skambindavo. O aš net nežinojau, kad jis moka groti…
Gonzaga paskambino kelis akordus. Tačiau atsitiko taip, kad menininkas tokią vėlyvą valandą nepataikė reikiamo tono, kokio laukė prie muzikos nepratusios ausys, ištroškusios ko nors gražaus ir lengvo. Jis sėdėjo atsidrėbęs, palenkęs galvą prie klavišų, su cigarete lūpose, o pirštai vis labiau painiojosi makabriškuose sąskambiuose. „Išderintas, velniškai išderintas“, – murmėjo jis, negalėdamas išsivaduoti iš liūdnų akordų. Jo iki šiol tokiame gražiame veide pasirodė nuobodulio ir nuovargio šešėlis. Bagratianas iš šono stebėjo šį veidą, kuris dabar pasirodė jam nebe vaikiškai nedrąsus kaip iki šiol, o kažkoks apgaulingas, išvargęs. Gabrielis pažvelgė ir į Žiuljetę, prisistūmusią kėdę prie fortepijono. Jos veidas staiga pasirodė jam nebejaunas, išsekęs. Pastebėjusi klausiamą vyro žvilgsnį, ji tyliai prisipažino:
– Skauda galvą… Nuo to vyno…
Gonzaga staiga nustojo groti ir uždengė klaviatūrą.
– Atleiskite, – tepasakė jis.
Nors mokytojas Šatachianas, demonstruodamas savo išprusimą, gyrė svečio grojimą, vartodamas daug muzikinių terminų, linksmumas kažkur dingo. Netrukus pastoriaus Nochudiano žmona pirmoji su vyru susiruošė eiti. Juodu nakvosią Johunoluke pas pažįstamus, bet jau saulei tekant leisis namo į Bitiasą. Ilgiausiai dvejojo tylenis Voskanianas. Kai visi jau buvo išėję į parką, jis sugrįžo, ryžtingai pritrepseno prie Žiuljetės, gerokai ją išgąsdindamas. Bet jis tik padavė jai didelį įvairių spalvų rašalu armėniškai prirašytą lapą ir išėjo.
Tai buvo jausmingos eilės apie meilę ir pagarbą.
Naktį Žiuljetė staiga pabudo ir pamatė Gabrielį, sėdintį lovoje šalia jos. Jis buvo uždegęs žvakę ir, matyt, jau seniai stebėjo miegančią žmoną. Ji aiškiai pajuto, kad ją pažadino ne žvakės šviesa, o jo žvilgsnis.
Jis palietė jos ranką.
– Nenorėjau tavęs žadinti, norėjau, kad pati pabustum.
Žiuljetė nusibraukė nuo kaktos plaukus, jos veidas atrodė gaivus ir malonus.
– Galėjai mane tiesiog pažadinti. Manęs tas nė kiek netrikdo. Juk žinai, mėgstu pasikalbėti nakties vidury.
– Galvojau ir šiaip, ir taip, – neryžtingai pasakė jis.
– O aš miegojau tiesiog dieviškai. Vadinasi, dėl galvos skausmo buvo kaltas ne jūsų armėniškas vynas, o mano „Commant dire? Demi compatriot“19. Jo grojimas. Keistas sumanymas! Atvažiuoti į Johunoluką kaip į kurortą ir apsigyventi pas poną Grikorą. Bet juokingiausias buvo tas nedidukas tamsus mokytojas, kuris man įteikė suvyniotą plakatą. Arba tas kitas, kuris šaukia pro nosį ir, matyt, mano, kad tai labai puiki prancūzų kalba. Kažkokie kalamo akmens ir šuns inkštimo garsai. Jūs, armėnai, visi turite gana keistą tartį. Tu irgi dar ne visiškai iš jos išsivadavai, mielasis. Bet nereikia taip griežtai vertinti. Juk visi jie gana malonūs žmonės.
– Tai vargšai žmonės, Žiuljete, vargšai! – Šie žodžiai išsiveržė iš Gabrielio krūtinės su dideliu skausmu. Žiuljetės balsas pasidarė dar švelnesnis:
– Aš
Rafaelis Patkanianas (1830–1892) – armėnų rašytojas ir poetas, žadinęs armėnų nacionalinę savimonę.
Kaip čia pasakius? Pusiau tėvynainis (pranc.).