Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Žvakė stovėjo jam už nugaros, todėl Gabrielio veido nebuvo matyti, tik jo kūnas iki juosmens stūksojo kaip didelė juoda uola. Kadangi ant Žiuljetės krito ne tik žvakės šviesa, bet ir brėkštančio ryto atšvaitai, Gabrielis matė priešais save šviesią, švelnioje prieblandoje virpančią būtybę.
– Spalio mėnesį suėjo keturiolika metų. Didžiausia mano gyvenimo dovana. Ir vis dėlto tai sunki kaltė. Aš neturėjau teisės išplėšti tavęs iš tavo aplinkos ir įtraukti į svetimą lemtį…
Ji pasiėmė degtukus norėdama uždegti savo žvakę. Jis stvėrė ją už rankos ir neleido to padaryti. Jo balsas vėl atsklido iš tamsos, slepiančios bet kokias formas:
– Būtų geriausia išgelbėti tave iš viso to… Mes turėtume skirtis!
Ji ilgai tylėjo. Jai ir į galvą neatėjo, kad šis beprotiškas, visiškai nesuprantamas reikalavimas gali būti susijęs su kokiais nors svarbiais įvykiais. Ji prisislinko arčiau:
– Ar aš tave įskaudinau, įžeidžiau, priverčiau pavyduliauti?
– Niekada nebuvai man tokia gera kaip šį vakarą. Seniai tavęs taip nemylėjau… Užtat visa tai taip baisu!
Ji pasislinko lovoje aukščiau, jo tamsus pavidalas tapo dar svetimesnis.
– Žiuljete, turi rimtai pažiūrėti į tai, ką tau pasakysiu. Ter Haikazunas padarys viską, kad mudu galėtume kuo greičiau išsiskirti. Turkų įstaigos tokiais atvejais nedaro kliūčių. Tada būsi laisva, nebe armėnė, galėsi išsivaduoti iš žiauraus mūsų tautos likimo, į kurio pinkles patekai per mane. Nukeliausime į Alepą. Ten, būdama europietė, paprašysi prieglobsčio konsulate, Amerikos, Šveicarijos, bet kuriame. Būsi saugi, kad ir kas čia nutiktų. Stefanas liks su tavimi. Judu galėsite netrukdomi išvykti iš Turkijos. Savo pajamas ir turtą, žinoma, perrašysiu jums…
Jis kalbėjo greitai, trūkčiojančiu balsu, bijodamas, kad ji nenutrauktų. Žiuljetės veidas dar labiau priartėjo prie jo:
– Ir tu apie visą šią beprotybę kalbi rimtai?
– Kai viskas baigsis, jei liksiu gyvas, grįšiu pas jus.
– O juk dar vakar ramiai kalbėjome, ką reikės daryti, jei tave vis dėlto pašauktų į karo tarnybą…
– Vakar? Vakar viskas buvo netiesa. Pasaulis pasikeitė.
– Kas pasikeitė? Ar visa tai dėl to, kad iš mūsų atėmė pasus? Sakei, kad Antiochijoje neišgirdai blogų naujienų.
– Sužinojau blogų naujienų, bet ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų pasikeitė ne taip daug. Bet tai ateina staiga kaip audra dykumoje. Tai manyje jaučia mano protėviai, nežinomi kankiniai. Tai jaučia visa, kas manyje gyva. Ne, Žiuljete, tu to niekada nesuprasi. Kas nėra kentėjęs dėl savo rasės, niekada to nesupras.
Žiuljetė pašoko iš lovos, atsisėdo šalia, paėmė jį už rankų:
– Tu visai kaip Stefanas. Kai susapnuoja baisų sapną, prabunda ir ištisą valandą būna kaip nesavas. Kodėl kaip tik mums turėtų grėsti pavojus? Prisimenu tavo draugus turkus, puikius simpatiškus žmones, kurie taip dažnai svečiuodavosi pas mus Paryžiuje. Argi jie staiga tapo klastingomis pabaisomis? Ne! Jūs, armėnai, visada neteisingai vertinate turkus.
– Aš nesprendžiu apie juos neteisingai. Tarp jų yra nuostabių žmonių. Kare pažinau daug paprastų žmonių, pažinau jų kantrybę ir gerumą. Jie nekalti ir mes nekalti. Bet kas iš to?
Vis labiau brėško rytas, ryškėjo Musa Dago keteros linija, gerai matoma iš miegamojo. Gabrielio žvilgsnis nukrypo į kalną:
– Vis galvoju: kaip keista, kad mes visą laiką vijomės Avetisą, o jis vis bėgo nuo mūsų. Tarsi savo mirtimi norėjo mus atvilioti į Johunoluką… Ne! Iš tikrųjų tai tu norėjai čia atvažiuoti.
Darėsi šalta. Nuogos Žiuljetės kojos sužvarbo. Ji neprieštaravo vyrui, pritarė jam:
– Na, matai! Viskas dėl mano užsispyrimo. Tai turėtų tave nuraminti.
Bet Gabrielio mintys krypo kita linkme:
– Vakar kelias akimirkas mane buvo apėmusi labai stipri nuojauta, kad mane veda aukštesnė jėga, kad Dievas duoda man kažkokią užduotį. Tai buvo labai intensyvus jausmas, nors greitai praėjo… Matyt, iki šiol mano gyvenimas nebuvo visai teisingas. Malonu įsivaizduoti, kad esi nepaprasta asmenybė, išskirtinė dulkelė, nepavaldi žemės traukos dėsniams, galinti skrajoti po visatą, neturinti jokių įsipareigojimų… Bet štai Dievas Avetiso rankomis ir savo valia atvedė mane į šią seną šalį…
Jis nutilo. Žiuljetė ilgai tyrinėjo neaiškius jo veido bruožus:
– Pirmą kartą matau tave išsigandusį.
Jis negalėjo atitraukti akių nuo ryškėjančio Musa Dago:
– Išsigandusį? Taip, išsigandusį lyg kažko antgamtiško! Kai buvau vaikas, dažnai įsivaizduodavau, kad maža žvaigždutė danguje staiga ima didėti, pūstis, vis labiau artėti prie žemės, norėdama ją sutraiškyti…
Jis pasipurtė, bandydamas suimti save į rankas:
– Žiuljete, dabar kalbame ne apie mane, o apie tave ir Stefaną.
Pagaliau ji labai supyko:
– Netikiu tavo gąsdinimais. Juk dabar 1915 metai. Turkijoje kaip ir visur pasaulyje patyriau tik draugiškumą ir mandagumą. Aš nebijau žmonių. Bet jei ir grėstų pavojus, nejaugi manai, jog būčiau tokia baili ir niekinga, kad pabėgčiau ir palikčiau tave vieną? Nepadaryčiau to, net jei tavęs nemylėčiau.
Jis, daugiau nieko nesakydamas, užmerkė akis. Žiuljetė jau norėjo tyliai atsistoti. Bet Gabrielis nuleido galvą jai ant kelių. Jo kakta buvo šalta ir suprakaitavusi. Už lango staiga pragydo pabudę paukščiai, skardžiais balsais keldami nedarnų klegesį.
Ketvirtas skyrius
PIRMASIS ĮVYKIS
Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.
Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti