Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
žeidžiantis jų gyvenimo būdas. Bet labiausiai jiems nebuvo galima atleisti ir pamiršti to, kaip netikėtai jie pasielgė 1896 metais. Juk tada gerasis sultonas Abdiulchamidas šalia kitų savanoriškų dalinių sukūrė ir „Hamidiję“ – iš paleistų kalinių, plėšikų ir klajoklių sudarytas gaujas – norėdamas turėti po ranka judrius ginkluotus būrius, galinčius be sąžinės graužimo išprovokuoti įvykius, kuriais jis tikėjosi užkimšti gerklę reformų reikalaujančioms armėnų bendruomenėms. Šie narsuoliai visur puikiai susidorodavo su savo užduotimis, tačiau kaip tik Zeitune jie smarkiai gavo per sprandą ir praliejo nemažai savo kraujo, nors tikėjosi ir čia – bent taip jiems buvo pažadėta – surengti linksmas ir pelningas skerdynes. Dar blogiau – net reguliariosios armijos daliniai, atskubėję paremti pogromininkų, buvo zeituniečių sumušti, patyrė žiaurių nuostolių ir turėjo išsinešdinti iš ankštų Zeituno gatvelių. Po šio pralaimėjimo miestą apsupo didelės karinės pajėgos, bet ir jos nieko nepešė. Zeitunas buvo nepaimamas. Kai pagaliau Europos diplomatai stojo narsiųjų armėnų pusėn, kai pasiuntiniai prie Aukštųjų Vartų, nerandančių išeities iš gėdingos situacijos, išreikalavo visišką amnestiją Zeitunui, keršto ir pažeminimo jausmams nebuvo ribų. Visos karingos tautos, ne tik osmanai, lengviau pakelia karinius pralaimėjimus, kai grumiasi su sau lygiais. Kad juos sumuštų tautinė mažuma, nelinkusi į karinius išpuolius, kad armiją pažemintų pirkliai, amatininkai ir knygų graužikai, to karingoji pusė niekada negali pamiršti. Taigi naujoji vyriausybė, nustūmusi senąją, perėmė prisiminimus apie Zeituno gėdą, paveldėjo neapykantą.
O kada, jei ne didžiojo karo metais, geriausia proga atkeršyti? Buvo paskelbta ypatingoji padėtis, pradėjo veikti karo meto įstatymai. Dauguma jaunų vyrų buvo fronte arba kareivinėse, toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Likę užnugaryje armėnai pirmosiomis karo dienomis per kratas buvo visiškai nuginkluoti. Trūko tik vieno – palankios progos.
Zeituno meras buvo Nazaretas Čaušas. Liesas, gunktelėjęs, išblyškęs, su vešliais, po kumpa nosimi nukarusiais ūsais. Būdamas jau nebejaunas ir ligotas, jis ilgai spyrėsi, nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ateitis kvepėjo degėsiais, jis tą jautė. Raukšlės virš jo nosies darėsi gilesnės kasdien, kai jis stačia gatvele kopdavo į seniūniją išgirsti naujų kaimakamo potvarkių. Podagros subjaurota ranka, gniaužianti gumbuotą lazdą, skaudėjo. Išmintingasis Nazaretas Čaušas iš karto suprato, kad nuo dabar teks laikytis tik vienos taktikos: nepasiduoti jokiai provokacijai, nepakliūti į maištingų minčių spąstus ir su Dievo ar velnio pagalba vaizduoti griežtą Osmanų imperijos patriotą. Beje, Nazaretas Čaušas, kaip ir kiti Zeituno armėnai, nepuoselėjo širdyje neapykantos Turkijai. Tai jo tautos likimas. Negali kovoti su žeme, kurioje gyveni, su oru, kuriuo kvėpuoji. Jis nepasiduodavo vaikiškoms svajonėms apie išsivadavimą, nes galų gale rinktis tarp sultono ir rusų caro ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jis pritarė posakiui, kadaise paplitusiam tarp armėnų: „Verčiau fizinė mirtis Turkijoje negu dvasinė Rusijoje.“ Trečio kelio nėra.
Taigi laikysena turkų valdžios atžvilgiu visiškai aiški. Gyvas vadovo Nazareto Čaušo pavyzdys vertė žmones laikytis geležinės drausmės. Iki šiol neįvyko nieko, kas duotų pagrindo valdžiai imtis slapta trokštamų represijų. Kraugeriška komisija paskelbė ligonius ir luošius tinkamus karinei tarnybai. Gerai! Vyrai nė nemirktelėję pakluso šiam sprendimui. Kaimakamas paskyrė neteisėtus mokesčius ir karo meto prievoles. Gerai! Mokesčiai būdavo laiku sumokami. Tas pats kaimakamas kvailiausiomis progomis įsakydavo švęsti pergales ir rengdavo patriotines eitynes. Gerai! Žmonės išeidavo į gatves, demonstruodavo šaunumą, akompanuojami turkų karinių orkestrų giedodavo nurodytus himnus ir pergalės giesmes.
Taigi neįvyko jokių „incidentų“. Kai nepavyko didelės provokacijos, bandyta imtis nedidelių. Netikėtai turguje, kavinėse, viešose vietose pasirodė nematyti, bet mėgstantys bendrauti armėnai, kurie kišdavosi į pokalbius, prisijungdavo prie lošiančių kortomis ar kauliukais, prasiskverbdavo net į namus ir sunkiai dūsaudami kalbėdavo apie nepakeliamą armėnų padėtį ir didėjančią priespaudą. Tačiau šių išdavikų, šnipų ir skundikų pastangos neatpirko net jiems skirtų išlaidų. Atėjo pirmoji karo žiema, o iš tylių Zeituno vandenų nepavyko sužvejoti nė menkiausio „incidento“, kurio taip troško aukštesniosios instancijos. Tada kaimakamui teko imtis agent provocateur vaidmens.
Nazareto Čaušo laimė ar tikriau nelaimė buvo ta, kad kaimakamas pasirodė esąs nelygiavertis priešininkas. Jis nebuvo kruvinas tironas, greičiau senamadiškas vidutinis tarnautojas, saugąs savo ramybę, tačiau, kita vertus, norėjo gerai atrodyti vyresnybės akyse. Toji vyresnybė – tai pirmiausia Marašo mutesarifas, kuriam buvo pavaldus Zeitunas. Mutesarifas, be galo griežtas valdininkas, ištikimas Itihado narys, pasiryžęs be gailesčio vykdyti Envero ir Talaato nuosprendį „prakeiktai rasei“ net nepaisydamas savo viršininko – Alepo vali Dželalo Bėjaus – nurodymų. Mutesarifas užvertė kaimakamą klausimais, raginimais ir kandžiais priekaištais. Todėl apkūnusis Zeituno kaimakamas (jam būtų buvę daug maloniau taikiai sugyventi su armėnais) pasijuto priverstas sukurpti kokį nors kaltinimą bent prieš vieną žmogų, geriausiai prieš žymų žmogų.
Juk pilko valdininkėlio esmė ir yra ta, kad jis, neturėdamas tikro charakterio, tampa savo viršininko atspindžiu. Taigi kaimakamas ėmėsi globoti Nazaretą Čaušą, kasdien kviesdavo jį į svečius, rodė didžiausią draugiškumą ir net siūlė gerų sandėrių su aukštesne valdžia. Čaušas pakviestas ne tik visada ateidavo laiku, bet ir priimdavo jo dalykinius pasiūlymus nutaisęs nekalčiausią veido išraišką. Per tokius susitikimus pokalbiai, žinoma, darėsi vis atviresni. Kaimakamas aiškino Nazaretui savo aistringą meilę armėnams. Bet Čaušas prašė jį nepersistengti ir armėnų per daug negirti; juk kiekviena tauta turi savų trūkumų, ir armėnai čia ne paskutiniai. Jie turėtų pirmiausia įgyti daugiau nuopelnų tėvynei ir pagal juos būti vertinami. Kokius gi laikraščius skaitąs muchtaras, iš kur gaunąs teisingų žinių apie dabartinius įvykius? Tik „Taniną“, oficialų valstybinį laikraštį, atsakė jam Čaušas. Dėl teisingumo ir tiesos juk dabar vyksta visa griaunantis karas, o tiesa yra vienas iš slaptųjų ginklų. Iš bejėgiško naivumo kaimakamas darėsi vis atviresnis ir pradėjo keikti Itihadą, tą valdžią už valdžios kulisų. (Galimas dalykas, kad tai jis pasakė visai nuoširdžiai.) Nazaretas Čaušas gerokai išsigando:
– Tai dideli žmonės, o dideli žmonės visada nori to, kas geriausia.
Pajutęs, kad vėl susimovė, kaimakamas įniršo:
– O Enveras Paša? Ką tu manai apie Enverą, muchtarai?
– Enveras Paša yra didžiausias mūsų laikų karvedys. Bet ką aš apie tai išmanau, efendi?
Kaimakamas ėmė skausmingai mirksėti akimis ir kone maldauti:
– Būk su manimi atviras! Ar žinai, kad rusai veržiasi pirmyn?
– Ką tu kalbi, efendi? Aš tuo netikiu. Ir laikraštis to nerašo.
– Užtai aš tau sakau. Būk atviras! Ar tai ne geriausia išeitis?..
Nazaretas Čaušas nutraukė jį lyg nieko nesuprasdamas:
– Turiu tave įspėti, efendi! Toks aukštas asmuo kaip tu! Dėl Dievo, nekalbėk tokių dalykų. Tai būtų valstybės išdavimas. Tačiau nebijok! Aš tylėsiu kaip žemė.
Kai tokia subtili klasta nepadeda, ją pakeičia niekuo neužmaskuota jėga.
Ir Zeitune, ir jo atšiauriose apylinkėse, suprantama, buvo įtartinų „elementų“. Juo ilgiau truko karas, juo labiau gausėjo jų gretos. Iš Marašo kareivinių paspruko ne vienas armėnas ir tikrai ne mažiau musulmonų. Kareivinėse sklido kalbos, kad tarpeklių išraižytas Ala Kadžos kauburys esanti saugi ir maloni priebėga visokio plauko dezertyrams. Prie dezertyrų prisijungdavo ne vienas vėjavaikis jaunuolis, kokia dešimtis mėgėjų pasiplėšikauti, jie buvo arba prasikaltę valdžiai, arba tiesiog nemėgo kvėpuoti miesto oru. Šios neaiškios bendruomenės nariai kartais naktį pasirodydavo miesto gatvėse, norėdami gauti maisto