Beribis Dangus. David Charles Manners
align="right">
Jei žmogus nežino keturių savo gyvenimo tikslų, jis veikia aklai ir klaidžioja savo paties nežinojimo tamsoje.
Ir vėl užmigau. Kai pabudau, Kušalas Magaras plovė ryžius. Samuelis laužė pagalius prakuroms.
Ir nors jau buvo gerokai po vidurdienio, jie abu atkakliai kartojo, kad turiu pailsėti. Ir jokiais būdais neleido man imtis kokių nors darbų. Man net draudė nubraukti žvyrą ir vabzdžius nuo lęšių, išbarstytų ant plataus, austo padėklo. Todėl sėdėjau ir stebėjau, kaip dirba jie, ir bandžiau persijoti savo miglotus prisiminimus, kurie vis dar niekaip nesisiejo į visumą.
„Gyvenimo tikslai! – verpetai mano mintyse tik dabar pradėjo sklaidytis. – Šamane-dadžū, ar savo reikalavimų tinkamam mokiniui sąraše minėjote keturis gyvenimo tikslus?“
„Mes juos vadiname purušartha, kas pažodžiui reiškia „tai, kas naudinga žmonijai“, – atsakė Kušalas Magaras, blyškiai rausvas kruopas skalaudamas drumstame vandenyje. – Jau seniai paaiškėjo, kad praktiniai mūsų kultūros principai yra veiksmingiausias būdas įgyti savižinos, save realizuoti ir užsitikrinti asmeninį ir visuomeninį stabilumą. Tai pats veiksmingiausias kelias Išminties link.“
„Bet kas Jums yra išmintis?“
„Būdo lankstumas, padedantis pritaikyti bet kokias mūsų turimas žinias – o ypač savižiną – ir taip gauti daugiau naudos. Mums tai reiškia atkurti ir išlaikyti pusiausvyrą savyje, savo visuomenėje ir kartu platesniame pasaulyje.“
Jis leido man apmąstyti jo žodžius, kol nusunkė ryžius ir išbėrė juos džiūti saulėkaitoje. Samueliui jis nurodė pakurstyti ugnį puodams ir atsisėdo priešais mane.
„Matai, brolau, kai keturiais gyvenimo tikslais – purušartha – nuosekliai rūpinamasi visą gyvenimą, galima pasiekti būseną, kurią mes vadiname „pastoviu supratimo saulėtekiu“, o kiti dažnai įvardija nušvitimu.“
„Visą gyvenimą?“ – sušukau iš nekantrumo.
Kušalas Magaras pridėjo dešiniąją ranką sau prie krūtinės, o tada pasilenkė ir palietė manąją.
„Išminties nerasi eidamas paskubomis trumpiausiu keliu. Ten bus tik neištesėti pažadai, skrandžio skausmai ir kruvina nosis.“
O kad būčiau išmokęs šią pamoką prieš daugybę metų.
„Taigi, brolau, ar tu pasiruošęs pradėti?“ – paklausė jis atsistodamas.
Pažiūrėjau jam į akis ir linktelėjau. O tada užsimerkiau, kad geriau išgirsčiau jo žodžius.
XIV skyrius
Tik laikydamiesi dharmos – natūraliosios tikrovės tvarkos, gali suklestėti visi žmonės ir tas vienintelis, išrinktasis.
„Pirmasis mūsų gyvenimo tikslas yra dharma, – pradėjo Kušalas Magaras. – Sąmonė gali būti plečiama atliekant savo dorines pareigas. Dharmą simbolizuoja Šivos jautis – Nandis, laimingasis – nes jis įkūnija gamtos ir visos visatos tvarkos pusiausvyrą.“
„Atsiprašau, aš nesuprantu, – prisipažinau nebesugebėdamas išlaikyti dėmesio ir atsimerkiau. – Kas tos dorinės pareigos?“
„Na, tikroji dora yra įgimtas suvokimas, kas padeda palaikyti ir atkurti pusiausvyrą savyje ir mus supančiame pasaulyje ir kas tam trukdo, – paaiškino jis. – Iš esmės turiu omenyje pasirinkimą galvoti, kalbėti ir elgtis nekenkiant nei sau, nei kitiems. Taip pat gebėjimą aktyviai gyventi bei mylėti visa širdimi, be baimės, išmintingai, mokėti išspręsti iškilusius konfliktus ir palengvinti savo ir kitų kančias.“
Tokia doros samprata, kai nesivadovaujama absoliučių, besąlygiškų vertybių principais, man pasirodė itin patraukli. Taigi Tradicijoje nėra jokių dorovinių normų kaip kitose religijose, pavyzdžiui, šeštajame Korano skyriuje „Surah Al-Ana’m“, jokios primetamos „teisuoliško gyvenimo“ sampratos kaip Kunigų knygoje, kurioje taip pat gausu draudimų ir gąsdinimų Paskutinio teismo diena.
„Juk privaloma „dora“ primeta elgesio taisykles ir taip nebelieka vietos asmeninei atsakomybei, – tęsė jis. – Aklai primetamos taisyklės suformuoja nebrandų „dorovės“ jausmą, kylantį iš bausmės baimės ir vilties susilaukti apdovanojimo. Taip išmokstama paklusti taisyklėms, o poreikis asmeninei dorinei brandai neatsiranda. Toks žmogus ateityje elgsis „dorai“ iš savanaudiškų paskatų, klaidingai tikėdamas, kad meilė jo išpažįstamai ir garbinamai dievybei tiesiogiai priklauso nuo jo „gero“ elgesio.“
Net krūptelėjau. Jis kalbėjo apie mane.
„Todėl Tradicijoje dora nelaikomos tinkamo elgesio taisyklės, primetančios kažkieno sugalvotą gėrio ir blogio sampratą. Taip pat tai nėra norminės, žmogaus sugalvotos „dorybės“, priklausančios nuo atitinkamos kultūros papročių tam tikru istoriniu etapu.“
„Tuomet jei dharmos „dorinės pareigos“ nėra tam tikrų taisyklių, įsakymų laikymasis ar draudimų baimė, – neatlyžau, – tada kas tai?“
„Tu man pasakyk, – nusišypsojo Kušalas Magaras, tvirtai žiūrėdamas man į akis. – Kaip tau atrodo, kas yra tokios pareigos?“
Neįsivaizdavau, ką jam atsakyti.
Pajutau, kaip kaista mano skruostai, nes suvokiau, kad nieko gero nesugalvosiu.
XV skyrius
Didžiausia savigarbos išraiška yra leisti sau pajusti tikrąją laimę.
Kai ryžiai ir lęšiai jau virė puoduose, prie mūsų prisijungė Samuelis. Nuo tada, kai vakar po pietų čia atvykome, jis buvo kaip niekada tylus, tačiau jaučiau, kad nė akimirką neatitraukė nuo manęs akių.
Dabar atsisukau į jį, tikėdamasis, kad jis ką nors pasakys ir man nebereikės tylomis raudonuoti. Tačiau jis tik draugiškai nubraukė purvą man nuo skruosto ir mirktelėjo, tarsi pats laukdamas mano atsakymo.
Nusprendžiau, jog šamano klausimai pernelyg sudėtingi, tarsi man juos uždavė todėl, kad atvykau siekdamas rimtai apsvarstyti savo ligšiolinį gyvenimą. Tarsi dabar, būdamas suaugęs vyras, būčiau susigalvojęs iš naujo įsivertinti savo motyvaciją, tikslus ir savo minčių bei poelgių padarinius.
Tačiau tik dabar, bendraudamas čia, su juo, pradėjau suvokti, kad iš tikrųjų per gyvenimą plaukiau beprasmiškai ir nerūpestingai pasroviui. Kodėl tuomet jam atrodo, kad esu tinkamas šiai kalnų Tradicijai? Juk aš – tik dar vienas vakarietis, atvykęs čia su kuprine ant pečių, nusivylęs – o gal tiesiog persisotinęs – savo viskuo pertekusiu gyvenimu, nuo kurio pabėgau, bet neišvengiamai grįšiu?
„O jeigu pasakysiu, kad pirmoji dorinė pareiga yra pareiga sau pačiam? – tylą nutraukė šamanas. – Dorinė pareiga nedaryti, nekalbėti ir nemąstyti taip, kad pats sau pakenktum. Pareiga išsiaiškinti savo tikrąją prigimtį ir ja vadovaujantis gyventi laimingai ir pilnatvėje.“
Nusisukau į kalnus, nes pasijutau perregimas ir labai pažeidžiamas. Kas jis per vienas, kad sugeba taip lengvai perskaityti mano mintis ir mesti man iššūkį?
„Brolau, – vėl prabilo jis, taip švelniai, kad net atsisukau, – savigarba – atidus, dėmesingas savęs įsivertinimas – užtikrina pusiausvyrą, leidžiančią suklestėti tiek pačiam žmogui, tiek visuomenei, kurioje jis gyvena.“
Norėjau patikėti, kad tai gali būti tiesa, tačiau savo paties nuostabai suvokiau, kad tam priešinasi man iki šiol buvęs svetimas pesimizmas. Ar toks utopinis idealas įmanomas už paprastos gentinės kultūros, kurioje jo gentainiai akivaizdžiai klesti, ribų? Ar tokia, regis, radikali paradigma galėtų