Beribis Dangus. David Charles Manners
motyvus, Kušalas Magaras atidarė vieną pajuodusį indą ir įkišęs ranką ištraukė žiupsnelį man nežinomos medžiagos. Jis murmėjo nesuprantamus žodžius, ranka lietė savo širdį, akis, o tada įbėrė paslaptingosios medžiagos į ruošiamą gėrimą. Pabaksnojo pirštu ir stebėjo, kaip ji nugrimzta skystyje.
„Aišku, būsimas mokinys taip pat turėtų praleisti su mokytoju nuo vienų iki ketverių metų po savo iniciacijos, taigi kasdieniškai bendraujant ir atsiskleistų jo tinkamumas. Tačiau mano instinktai aštrūs, o tave spaudžia laikas – juk valdininkai nusprendė, kad užsieniečiai negali likti mūsų kalnuose ilgiau nei keturiolika dienų – todėl turime sugalvoti kokį kitą būdą.“
Pasijutau dėkingas, o gal net ir kiek nustebęs, dėl jo dosnių išlygų mano atžvilgiu.
„Išmintingi mokytojai taip pat apsižiūri, ar mokiniui būdinga viveka, – jis papildė savo ir taip bauginantį sąrašą dar viena savybe, – sugebėjimas atskirti tiesą nuo netiesos, tikrovę nuo saviapgaulės. Ir priešingai, pasileidėliai ir tinginiai, stokojantys sąžiningumo, linkę užsiimti beverte ir nereikšminga veikla, arba perdėtai nerimastingi turi laukti, kol juos priims Tradicijos mokytojas. Jiems perduodamos žinios nepasirodys nei naudingos, nei tinkamos.“
„Bet aš kartais tinginiauju! – prisipažinau. – Taip pat kartais pasielgiu lengvabūdiškai ar nervingai kaip ir visi kiti žmonės!“
„Aš kalbu apie idealaus mokinio, vadinamo šišja, potencialias savybes – siekiamybę. Galų gale, jei tavęs nekankintų vidiniai konfliktai, nejaugi būtum ieškojęs kelio pas mane?“
Bet argi tai tiesa? Man atrodė, kad būtent jis kol kas man nesuvokiamu būdu susirado mane.
Kušalas Magaras pasiėmė iš žolynų surištą šluotą ir ėmė šluoti grindis, kur mes sėdėjome.
„Žinoma, iš esmės tinkamas mokinys turėtų paaukoti savo interesus, kad galėtų iš tikrųjų mokytis, – pridūrė jis, paskendęs dulkių debesyje. – Taigi, ar norėtum tapti šišja?“
Pagalvojau, kad iki šiol man mokytis reiškė tiesiog įsiminti ir įvairiai perdėlioti faktus, atkartoti kitų išsakytas nuomones, kad gaučiau taip trokštamą pažymį ar antspauduotą popierių. Taip pat puikiai žinojau, kad pagrindinis bet kokio formalaus ugdymo tikslas mano agresyviai komercinėje ir materialistinėje kultūroje buvo galiausiai pasididinti savo pajamas. Tačiau dabar pradėjau suvokti, kad šiuose kalnuose mokymasis suprantamas kitaip nei mums įprastas visuomenės aprobuotos informacijos įsisavinimas.
Ir vis dėlto šamanas neprašė manęs tapti įprastu mokiniu, jis man siūlė tapti jo pameistriu. Jis kvietė mane inicijuotis į Tradiciją, kuri žadėjo visiškai pakeisti mano suvokimą – tiek savęs, tiek pasaulio, per kurį keliavau.
Atsisukau į Samuelį, tarsi jis galėtų įsikišti ir neleisti man kalbėtis su šiuo žmogumi; tarsi jis pasakytų, kad visa ši beprotybė – tik kalnų paistalai, ir paskubintų greičiau grįžti į savo mamos virtuvę, kur mūsų laukia sinki13 sriuba ir naujos paskalos. Tačiau jis tik linktelėjo ir nusišypsojo, tarsi linksmai kažko tikėdamasis.
Ir vėl pasižiūrėjau į perregimą Kančendžungos viršukalnę, o tada vėl į Kušarą Magarą – ir pačiam sau netikėtai ryžtingai linktelėjau.
„Taip, – pasakiau ir instinktyviai pridėjau ranką sau prie širdies. – Norėčiau.“
X skyrius
Neišmanėliai keliauja iš vienos šventos vietos į kitą… jie nesuvokia, kad pati švenčiausia vieta yra žmogaus kūne.
Mudu su Samueliu sėdėjome susisupę į skaras ant šventyklos laiptų, laukėme, kol Kušalas Magaras persirengs. Stebėjome, kaip jis velkasi apeiginę baltą džama pagri tuniką ir gaubiasi povų plunksnomis bei kauri kriauklelėmis puoštu galvos apdangalu.
„Šios kriauklės simbolizuoja kūrybinę galią, iš kurios spontaniškai atsirado mūsų nepaprasta visata, – paaiškino jis, vyniodamas audinį sau apie galvą. – Tai galia, kuri sujungia tave, mane ir žvaigždes, dangų, mišką, metų laikus, žemę į vieną nedalomą visumą.“
„O povo pluksnos?“ – pradėjau suprasti, kad nors buvau įpratęs išorinius atributus laikyti bereikšmiais, reikalingais tik dėmesiui patraukti, čia viskas turėjo daug gilesnę prasmę ir tikslą.
„Jos simbolizuoja mūsų protėvių Tradicijos vidinę kelionę, – atsakė jis, – kelionę, į kurią aš nuolat leidžiuosi, kad pasiekčiau vis gilesnį sąmoningumą.“
Visiškai nenutuokiau, apie ką jis čia kalba.
Iš savo drobinio maišo Kušalas Magaras ištraukė ilgas ghanti varpelių grandinėles, kuriomis apsivijo savo kaklą ir krūtinę.
„Sąmonė. Tvarka. Semen. Šiva“, – paaiškino jis.
Tada jis išsiėmė ryškiai raudonos medvilnės atraižą.
„Energija. Kūrybingumas. Menses. Šaktė. Kartu šios dvi savybės primena man, kad aš, kaip ir visa likusi visata, esu dviejų tų pačių esminių kosmoso galių išraiška, – šamanas stabtelėjo ir pažiūrėjo man į akis. – Šį faktą tau netrukus atskleis dikša.“
„Dikša?“ – nekantravau vis labiau sulig kiekvienu jo žodžiu.
„Iniciacija, – išvertė jis ir, jau visiškai persirengęs, atsisėdo priešais mane. – Di- reiškia žinių „perdavimą ir aiškią įžvalgą“, o -kša yra neišmanymo, kuris, mano supratimu, prilygsta sau kenksmingoms mintims ir poelgiams, „pašalinimas“. Šaknis dikš- reiškia „atsiduoti“, nes iniciacijos metu įsipareigojama gyventi dėmesingiau, džiaugsmingiau ir taip tapti naudingesniam tiek pačiam sau, tiek kitiems.“
Ką gi, žadama išties nemažai.
„Aišku, paprastai mūsų kalnuose iniciacijai vadovauja moteris, – pridūrė jis. – O pačios veiksmingiausios dikšos būna tada, kai joms vadovauja paties mokinio motina.“
Prisiminiau savąją, už tūkstančių mylių kenčiančią atšiaurią, kaip įprasta šiaurės Europoje, žiemą, ir susimąsčiau, ką ji, sužinojusi, į kokius nuotykius susiruošiau leistis, pasakytų, nors vienas klausimas man vis dar nedavė ramybės.
„Šamane-dadžū, aš sutrikęs, – prisipažinau. – Aš visada maniau, kad iniciacija yra būdas užsitikrinti sau vietą gentyje ar kitoje grupėje, išskirti vieną žmogų iš kitų parodant, kad jis kitoks ir geresnis nei kiti. Na, žinote, taip, kaip krikščionys krikštija ir suteikia sutvirtinimo sakramentą, žydai ir musulmonai apipjausto, o brahmanai suteikia šventojo siūlo dovaną. Tai kodėl vyksta tantrinė iniciacija, jei Tradicija atsisako bet kokių hierarchijų?“
„O tu tikrai tinkamas mokinys, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Tavo klausimai išmintingi. Brolau, tavo tantrinė dikša atliekama ne tam, kad būtum atskirtas nuo neinicijuotųjų. Jau greičiau tai apeigos, padėsiančios tau pradėti savo kelią, kuriuo eidamas suvoksi, kad nėra jokio atsiskyrimo nuo kitų. Ilgainiui suprasi, kad kaip ir kitos gyvos ir negyvos mus supančio pasaulio formos, esi neatsiejamas, esminis vidinio ciklo etapas.“
Linktelėjau, nors iš tiesų ne visai supratau.
„Taigi, nieko tokio, kad esu užsienietis?“
„Jei nėra jokių skirtumų tarp žmonijos, kalnų ir oro, nejaugi manai, kad šaivas skirstytų žmones pagal tautybę, lytį ar socialinę padėtį? Savo sąmonę išplėsti gali visi žmonės, neatsižvelgiant į kultūrą, religiją ar jų anatomiją. Kas gi yra sąmonė? Juk tai ne vien tik jungtys smegenyse, siejančios skirtingas kaukolės dalis, tai esminė pačios