Iššūkis priimtas. Jennifer Hayward
nesvarbu, – išspjovė jis ir paprašęs gėrimų prisėdo šalia. – Aleks, žinau, kad tu geriausia. Jei nebūtum mano šeimos narė, jau seniai būčiau tave pasamdęs; bet esi, todėl nieko nebus.
Aleks užplūdo panika. Ji alkūnėmis pasirėmė į barą, sugavo jo žvilgsnį ir smeigė į jautriausią vietą.
– Pabalnojai netinkamą žirgą, Geibai. Pasirinkai netinkamą agentūrą ir dabar neturi, kur trauktis. Tas, kas imsis dviejų pristatymų Napoje ir Niujorke, kai liko taip mažai laiko, turi būti savižudis. Be manęs šalyje yra tik du žmonės, kurie gali tai padaryti. Vienas, – pabrėžė ji, – šiuo metu plaukia Nilu su savo žmona. Antras šiuo metu Hjustone, planuoja renginį, kuriam pasisamdė penkis papildomus darbuotojus. Jų pagalbos nesulauksi.
Jis padavė jai taurę vyno ir abejingai gūžtelėjo plačiais pečiais.
– Ką nors sugalvosiu, bet savo taisyklės nesulaužysiu.
Jos gyslose suliepsnojo ugnis. Gyvenime Aleksandra neabejojo tik dėl kelių dalykų. Visų pirma dėl to, kad niekas negalėjo pralenkti jos šiame darbe. Rankas aukštyn. Jam jos reikia.
– Ar nori, kad tavo pristatymai virstų nesėkme? – griežtai paklausė ji. – Užtrukai aštuonerius metus, aštuonerius metus, Geibai, kol De Kampų vynas pasiekė garbingą vietą Napoje. Aštuonerius metus, kol tavo aukščiausios rūšies Kalifornijos vynai užsitarnavo pelnytą pagarbą. Pirmąjį įspūdį galėsi sudaryti tik vieną kartą. Ir aš galiu pasirūpinti, kad tai būtų įsimintiniausias metų pristatymas.
Geibas nuleido taurę ir tyliai nusikeikė. Aleks įdėmiai jį stebėjo. Ji niekada, niekada negirdėjo Geibo tariant tuos žodžius.
– Leisk man tau padėti, – tarstelėjo ji ir švelniai uždėjo ranką jam ant dilbio. – Aš galiu viskuo pasirūpinti.
Nuo delno iki skrandžio nuvilnijo elektros srovė. Aleks tuoj pat atitraukė pirštus ir pakišo juos po šlaunimi. Aleks ir Geibui atsidūrus šalia oras visada įsielektrindavo.
– Nepagalvojai, kad šokti į lėktuvą, kol nežinai, ar turi darbą, labai prasta mintis? – sušnypštė Geibas. Jo tamsus žvilgsnis išdavė sumišimą ir kažką dar, ko ji visiškai nesitikėjo, bet negalėjo įvardyti.
– Katia mane pasamdė. Ji davė man darbą, Geibai.
– O aš galiu atleisti.
– Bet to nepadarysi.
Jis tik gūžtelėjo pečiais.
– Žinojai, kad tai prasta mintis.
– Viskas gerai, – ji prikando apatinę lūpą. – Aš nesipainiosiu tau po kojų. Būsiu tokia nematoma, kad manęs net nepastebėsi.
– Tai, – burbtelėjo jis ir jo akyse sužibo pašaipa, – tau yra fiziškai neįmanoma. Tu kaip iki raudonumo įkaitusi aguona Toskanos žalumoje.
– Geibai…
Bet jis tik iškėlė ranką ir žvilgtelėjo kažkur jai už nugaros.
– Man reikia pasikalbėti su keliais žmonėmis, o po to turiu daugybę darbo namuose. Pabūk čia, palauk manęs ir parvešiu tave į viešbutį. Pakeliui galėsime pasikalbėti.
Aleksandra norėjo atšauti, kad ji ne šuo ir nevykdo įsakymų, bet dabar atėjo metas įrodyti, kad jie gali dirbti drauge.
– Puiku, – meiliai sumurkė ji. – Sėdėsiu čia ir lauksiu tavęs.
Geibas prisimerkė, nužvelgė ją lyg ruoštųsi kažką sakyti, bet tik papurtė galvą ir atsistojo.
– Dešimt minučių.
Aleksandra stebėjo, kaip jo aukšta įspūdinga figūra dingo minioje. Prakeikimas, Katia, rimtai?
Aplink zujo prašmatniai apsirengę vakarinės pakrantės gyventojai. Ryškus raudonmedžio baras traukė juos kaip liepsna drugius. Aleksandra atsilošė kėdėje mėgaudamasi ramia, nerūpestinga nuotaika, kurią taip retai patirdavo Niujorke. Tai buvo kaip diena ir naktis. Ji gurkšnojo vyną ir galvojo, kaip įtikinti tą Geibą, kurio iki šiol nepažinojo. Geležinis žmogus retai atsipalaiduodavo. Turbūt ir iš liepsnojančio namo išeitų visiškai nenukentėjęs, nepriekaištingu Armani kostiumu. Bet šiandien jis atrodė suirzęs. Nenuspėjamas.
Aleksandra kartojo sau, kad dabar turi laikytis galutinio tikslo. Gauti darbą. Pastaruosius aštuonerius metus ji vergavo prestižinėje Manhatano viešųjų ryšių agentūroje ne tam, kad ir vėl dirbtų po keturiolika valandų per dieną garsindama prekinius ženklus, nuo kurių ėmė žiovulys. Ne tam, kad užimtų roboto vietą, kuris kažkam kitam paruošia galutinius rezultatus. Anderson komunikacija priklausė jai. Tai buvo jos bilietas į finansinę nepriklausomybę ir saugumą. Ji nesusimaus.
Aleksandrai laisvė buvo viskas. Kai ėjo kalba apie jos ateitį, vietos testosteronui nebuvo.
Ji žvilgsniu neramiai perbėgo prie baro stoviniuojančius atsipalaidavusius svečius, instinktyviai ieškojo savo tikslinės auditorijos. Jos žvilgsnį patraukė tamsaus gymio vyras kitoje baro pusėje.
Negali būti.
Bet yra.
Vienintelis vyras, kurio ji tikėjosi daugiau niekada nepamatyti.
Jos širdis sustojo. Aukštas, lieknas, rafinuotas, apsivilkęs tamsiai pilką vienetinį kostiumą. Jis kalbėjosi su kokčiai gražia blondine, atrodė lygiai taip pat kaip anksčiau. Tik dabar turėjo kelis žilus plaukus, o nusišypsojus aplink akis susimesdavo raukšlelės. Jis žinojo, kad ta šypsena nokautuoja visas moteris penkiasdešimties metrų atstumu.
Nokautavo ir ją.
Aleksandra nusisuko, bet jis vis tiek ją pastebėjo. Pamačius jo veidą iškreipusią nuostabą jai apsvaigo galva. Aleks sunkiai atsistojo ir aklai nusiyrė per minią nežinodama, kur eina, bet trokšdama atsidurti kuo toliau nuo jo. Veidai aplink susiliejo į mandagaus juoko ir ryškių šviesų miglą. Žinoma, Džordanas čia kaip tik šį vakarą. Jis buvo didžiausios alkoholinių gėrimų kompanijos JAV vadovas. Čia buvo visi, kaip nors susiję su vyno pramone.
Kodėl ji apie tai nepagalvojo?
Jos petį palietė ranka.
– Aleks.
Ji apsisuko. Širdis daužėsi gerklėje. Džordanas Leinas. Jos buvęs klientas. Vyras, su kuriuo padarė didžiausią klaidą gyvenime.
Vyras, kurį mylėjo ir kartu neapkentė.
– Džordanai, – išspjovė ji pro suspaustas lūpas. – Kokia staigmena.
Jis nužvelgė ją prisimerkęs, lyg įspėdamas, kad žino, jog tai jokia staigmena, bet pasidavė jos žaidimui ir pakėlęs jos ranką prie lūpų švelniai palietė krumplius.
– Atrodai puikiai. Metai tavęs nė kiek nepakeitė.
Aleks turėjo galvoje, kad jie susipažino, kai jai buvo dvidešimt dveji. Tuomet ji net nenutuokė, kaip elgtis su tokiu vyru. Visą kūną užliejo liepsnojantis karštis. Ji atitraukė ranką ir prispaudė drebančius pirštus prie šono. Džordanas pasinaudojo jos nepatyrimu ir elgėsi su ja kaip jam patinka.
Jis vis dar buvo žavus, bet dabar Aleks iškart pastebėjo grobuonišką instinktą ledo žydrumo akyse. Kaip galėjau anksčiau to nepastebėti?
– Verčiau apsimesiu, kad priėmiau tai kaip komplimentą, – tarė ji lediniu balsu. – O dabar grįžk pas savo blondinę. Ji bent jau neatrodo perpus už tave jaunesnė.
Jo akys aptemo. Dabar jų spalva priminė Hadsono upę vėjuotą dieną.
– O gal verčiau išgerkim ir apie tai pasikalbėkim?
– Ne. Ačiū, – tarė ji ir atsuko