Iššūkis priimtas. Jennifer Hayward
vakarėlio ji apgirtusi stovėjo ant taburetės ir nukabinėjo nuo medžio žibintus, kai atėjo Geibas. Jo pasirodymas ją taip nustebino, kad ji vos nenukrito, bet jis ją sugavo ir nuleido ant žemės, tik kažkodėl nepatraukė rankų nuo jos liemens. Pagalvojusi, kad jis tuoj ją pabučiuos, ji čiupo savo basutes ir pabėgo.
Aleks nutaisė nepatenkintą žvilgsnį.
– Miegojau vos keturias valandas. Štai kodėl esu suirzusi. Galbūt tau reikėtų tiesiog sutikti, kad galėčiau pailsėti, – tarė ji stebėdama, kaip jis slenka artyn. – Ką darai?
Geibas pakėlė ranką ir uždėjo pirštus jai ant skruosto.
– Prieš apsispręsdamas noriu išsiaiškinti, ar ši problema rimta.
– Jokios problemos nėra, – kimiai sugergždė ji. – Ir jei kartu dirbsime, aš…
– Aš dar nesutikau, – ryžtingai nutraukė jis. – Kol kas mūsų nesieja jokie darbiniai santykiai.
Tarp jų buvo daug kibirkščių. Ji tiesiog kaito viduje. Aleks sunkiai nurijo pasiduodama savo vidiniam karščiui, kuris vertė širdį greičiau plakti.
– Jei dabar pasiduosiu, ar sutiksi?
Geibo akys aptemo nuo išsiplėtusių vyzdžių.
– Tau nebūtina pasiduoti.
Ne, – prisiminė ji besidaužančia širdimi. – Tikrai nebūtina. Aleks liežuviu sudrėkino sausas lūpas įtikinėdama save, kad tai savitvardos klausimas. Ji turi jam įrodyti, kad ši trauka visiškai kontroliuojama ir jos galima išvengti. Bet kai jo nykštys nuslydo prie jos lūpų kampučio, taip sukurdamas tobuliausią preliudiją bučiniui, ji pajuto, kad situacija nevaldoma.
Pirmasis Gabrielio De Kampo prisilietimas buvo kaip tik toks, kokį ji įsivaizdavo. Karštas, saldus, valdingas. Jo lūpos judėjo lėtai tyrinėdamos kiekvieną jos burnos centimetrą, kiekvieną iškilimą ir įdubimą su tokiu pasimėgavimu, kad jai norėjosi įsikibti į jo marškinius ir maldauti. Ji mėgino sukaupti paskutinius valios likučius ir atsispirti, bet tai buvo tas pats kaip kaboti ant uolos krašto šimtas metrų nuo žemės ir laikytis įsikibus iš visų jėgų, nors žinai, kad galiausiai nukrisi.
Ji žinojo, kad su juo bus gera. Tik nesitikėjo, kad taip gera.
Minutėlę, vieną palaimingą minutėlę Aleks pasidavė pagundai ir leido sau viską pamiršti. Leido sau mėgautis tuo, ko troško labai ilgai.
Geibas pajuto, kaip ji atsileido. Jis suėmė jos sprandą ir pasisavino jos burną svaiginančiu, nesibaigiančiu bučiniu, kuris pakėlė temperatūrą dar šimtu laipsnių. Netekusi pusiausvyros ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsikibti į jo marškinius.
– Aleks, – sumurkė jis tyrinėdamas jos burną liežuviu. – Aš noriu daugiau.
Ji ruošėsi viską nutraukti po penkių sekundžių. Tikrai. Bet kai jis pareikalavo daugiau, ji nepajėgė pasipriešinti. Pajutus, kaip jis jausmingai slysta jos liežuviu, kiekvienas raumuo įsitempė. Tai buvo daugiau nei bučinys, tai buvo visiškas sveiko proto atėmimas.
Jam pavyko.
Aleks išsilaisvino iš jo glėbio. Jos krūtinė sunkiai kilnojosi. Penkios sekundės seniai baigėsi. Labai seniai.
– Taip nesąžininga.
– Turi pripažinti, kad turime problemą, – šaltai tarė jis. – Dabar tai tikrai aišku.
– Taip pat aišku, kad ji visiškai kontroliuojama, – pastebėjo ji. – Klausyk, kas padaryta, padaryta, – tarė ji ir numojo ranka. – Daugiau tai nepasikartos. Smalsumas patenkintas.
Geibas paėmė aplanką ir atsistojo.
– Rytoj dešimtą būk mano biure.
Aleks metė jam piktą žvilgsnį.
– Taip ir paliksi mane nežinioje?
Jis mostelėjo aplanku.
– Turiu perskaityti.
– Geibai, tas bučinys nieko nereiškia.
– Tame aplanke tikiuosi pamatyti ką nors reikšmingo.
Aleks stebėjo, kaip jis pasitaisė marškinius. Ji mirė iš gėdos. Kodėl leido tam įvykti? Ji turėjo įtikinti jį savo profesionalumu, o ne glamonėjimosi įgūdžiais.
Ji palydėjo Geibą iki durų.
– Pažadu, pasamdęs mane nesigailėsi, Geibai.
Bet jis tik perliejo ją žvilgsniu.
– Che resta da vedere.
Aleks veidas persikreipė.
– Ką tai reiškia?
– Dar pamatysime.
Ir išėjo. Aleks paėmė savo batelį ir metė jį į duris. Iš kitos pusės ataidėjo tylus juokas.
– Užsirakink duris, Aleks.
Nepaisant kaulus persmelkusio nuovargio ji apsnūdo tik po karšto dušo ir valandos savigraužos. Geibas su ja žaidė, ir jam puikiai sekėsi. Be to, dabar jis turi rimtą priežastį neduoti jai darbo, o ji kaip bestuburė kvaiša pasidavė jo itališkiems kerams ir nesuprato, kas vyksta.
Po tiek metų savitvardos ją palaužė paros ritmo sutrikimas po ilgo skrydžio.
Galiausiai ji trenkė galva į pagalvę ir užsimerkė. Jei ji gaus antrą progą, jei rytoj jis duos jai darbą, antrą kartą tikrai nesusimaus.
Antras skyrius
Rytinės eismo spūstys greitkelyje, kur kiekvienas motorinę transporto priemonę turintis šiaurinės Kalifornijos gyventojas brovėsi į San Fransiską agresyviai parodydamas, kad dešimt minučių vėluoja į susitikimą ir neturi kantrybės, nė kiek nepagerino Geibo nuotaikos. Tiesą sakant, nerimas pasiekė kitą lygmenį.
Jis nusikeikė, dirstelėjo į šoninį veidrodėlį ir numygęs greičio pedalą įsmuko į juostą kairėje, kuri buvo taip pat užsikimšusi, bet judant nors ir iš lėto atrodė, kad kažką daro.
– Meledizione2, – sumurmėjo jis. – Vakar reikėjo likti mieste.
– Geidžiamiausias San Fransisko viengungis liko be merginos antradienio vakarą? – Per kokybiškus garsiakalbius suskambo brolio Rikardo balsas.
– Buvau darbo vakarėlyje. – Geibas piktai nužvelgė mažytę dėžutę. – Dar kartą užsimink apie viengungį, ir galėsi kalbėtis su savimi.
Brolis nusikvatojo.
– Aš tiesiog pavydžiu.
Kurgi ne. Rikardui teko penkis kartus daugiau stilingiausių Manhatano merginų nei bet kuriam kitam vyrui, bet sutikęs Lilę jis visiškai išskydo ir pasirodymas baigėsi. Geibas pašaipiai šyptelėjo.
– Padarei moterų populiacijai paslaugą.
– Galbūt, – linksmai atsakė brolis. – Kalbant apie moteris, ar kalbėjai su Metu?
– Ne, – ir tik pasakęs garsiai suprato, kaip tai keista. Metas ir Geibas buvo labai artimi. Paprastai jie pasikalbėdavo kiekvieną savaitę. – O kas yra?
– Turbūt, kad moteris. Jis nenori apie tai kalbėti. Verčiau jam paskambink.
Geibas nujautė, kad jo ciniškas požiūris nepadės jaunėliui broliui. Metas buvo savo kartos Don Žuanas – jis manė, kad pasaulis sukasi dėl meilės. Geibas net neprisiminė, kaip jis gavo šią pravardę jų šeimoje, bet tai buvo Meto, o ne jo problema. Greičiausiai jį kamuoja klausimas iš serijos kurią–man–dabar–pasirinkti.
– O kaip olimpietė?
– Nežinau,