Geležies riteris. Julie Kagawa
surasti.
NORS PAKAS NEPALIAUJAMAI niurzgėjo ir skundėsi, papliauškinis, laimei, nutarė nesidomėti, dėl ko kilo šis triukšmas, ir nesėlino per pelkę mūsų ieškoti. Tai išėjo į naudą, nes ir taip užtrukome kone visą naktį, kol radome tai, ko ieškojome.
Maurų prižėlusio tvenkinio gale stovėjo namas, toks pat nublukęs ir pilkas kaip viskas aplinkui. Jis buvo aptvertas baltų kaulų tvora su kaukolėmis, pamautomis ant baslių, o po teritoriją, vadinamą kiemu, maklinėjo keli apšepę viščiukai. Lūšna buvo sena, medinė, ji tyliai girgždėjo, nors nebuvo nė menkiausio vėjo. Tiesa, neįprasčiausias dalykas buvo ne pati trobelė, o tai, kas ją laikė – ji stovėjo ant poros didžiulių paukščio kojų, gumbuotų ir geltonų, aštriais nagais susmigusių į žemę. Kojos buvo pritūpusios tarsi miegant, tačiau retkarčiais sujudėdavo, tada pirkelė imdavo drebėti ir aimanuoti.
– Mes čiaaaa, – tyliai išdainavo Pakas. – Turiu pasakyti, kad senoji mergužėlė nė kiek nepagražėjo, atrodo taip pat klaikiai kaip tada, kai mačiau ją paskutinį kartą.
Prisimerkęs dėbtelėjau į jį.
– Užsičiaupk ir šįkart leisk kalbėti man. Jau gana bėdos turėjome, kai įžeidei kentaurų vadą.
– Aš tik pakišau mintį, kad būtų smagu parjoti iš lankos. Neturėjau galvoje – juo.
Atsidusęs aš atvėriau kaulų vartus ir perėjau priešais mane nusidriekusį žolių prižėlusį kiemą su keliais viščiukais. Mums nespėjus pasiekti laiptų, durys girgždėdamos atsidarė ir iš tamsos pasirodė sena moteriškė. Raukšlių išvagotą susitraukusį veidą rėmino susivėlę žili plaukai, į mus spoksojo skvarbios juodos akys, ryškios ir blizgančios. Vienoje gumbuotoje rankoje ji laikė pintinę, kitoje – mėsininko peilį, surūdijusį nuo daugybės aukų kraujo.
Apdairiai, neprarasdamas budrumo sustojau laiptų apačioje. Kad ir kokia sena atrodė, šiame name gyvenanti ragana buvo galinga ir nenuspėjama. Jeigu Pakas leptelės kokią kvailystę arba netyčia ją įžeis, gali tekti visai be reikalo su ja susigrumti.
– Nagi, – tarė ragana ir jos bekraujėse lūpose pražydo mums skirta šypsena. Ištrupėję geltoni dantys šviesoje blykstelėjo lyg aštrios kaulų nuolaužos. – Ko gi mes čia sulaukėme? Du dailučiai fėjūnai atėjo aplankyti vargšės senos moteriškės. Jeigu akys manęs neapgauna, prieš save regiu Šaunųjį Robiną. Kai pastarąjį sykį tave mačiau, pavogei iš manęs šluotą ir surišai mano namo kojas, todėl jis nugriuvo mums bandant tave sučiupti.
Užgniaužiau dar vieną atodūsį. Nekokia pradžia. Turėjau susiprasti, kad Pakas jau bus kada nors užsitraukęs raganos nemalonę. Bet kartu turėjau tramdyti ir šypseną, nenusijuokti iš tokio absurdiško vaizdelio, kai namas krinta veidu į purvą, nes Pakas surišo jam kojas.
Išlaikiau rimtą veidą – buvo akivaizdu, kad raganai nė iš tolo nejuokinga.
– Ką pats apie tai pasakysi, niekšeli? – toliau kalbėjo ji, mėsininko peiliu mojuodama Pako pusėn, kuris nėrė už manęs, apgailėtinai stengdamasis pasislėpti, nors girdėjau, kaip bando nuslopinti juoką. – Ar žinai, kaip ilgai vargau, kol susitaisiau namą? O tu dar turėjai įžūlumo, tiesiog baisaus akiplėšiškumo palikti mano šluotą pamiškėje – vien tam, kad įrodytum, jog sugebėjai ją pavogti. Svarstau, ar nevertėtų įkišti tavęs į puodą ir išvirus sušerti vištoms!
– Aš už jį atsiprašau, – paskubėjau įsiterpti ir skvarbios juodos jos akys staiga susmigo į mane. Stengiausi stovėti išdidžiai ir nerodyti baimės, bet drauge elgtis pagarbiai, kad nesupainiotų manęs su tuo juokdariu, besislepiančiu už nugaros. – Atleiskite mums, kad taip įsiveržėme, senoji ponia, – toliau porinau jai oficialiu tonu. – Esu Ašas iš Žiemos rūmų. Atėjau prašyti jūsų pagalbos, jeigu teiksitės mane išklausyti.
Ragana sumirksėjo.
– Kokios manieros. Kaip matau, tave užaugino ne kluone, kaip šį padarą. – Ji bakstelėjo peiliu Pako pusėn ir suraukė ilgą nosį. – Aš žinau, kas esi, Mebės sūnau. Ko tau iš manęs reikia? Klok, tik greitai.
– Mes kai ko ieškome, – pasakiau. – Girdėjome gandų, kad jis keliavo pro čia, per Kaulų liūną. Pamanėme, jog galite žinoti, kur jis.
– Nejaugi? – Ragana kilstelėjo galvą ir atidžiai nužvelgė mane. – O kodėl manote, jog aš žinau, kur tas asmuo?
– Ne asmuo, – pataisiau. – Katinas. Sidhių katinas. Kartais pasakose jis vadinamas Grimalkinu. Yra ir tokių, kuriose pasakojama, kad jis palaiko draugiją pelkėse gyvenančiai galingai raganai, kurios namas stovi ant vištos kojų, o tvora suręsta iš kaulų.
– Aišku, – tarė ragana, bet jos balsas ir veidas išliko bejausmiai. – Ką gi, žaviuosi tavo atkaklumu, jaunasis prince. Grimalkiną paprastai būna nelengva surasti. Tikriausiai ilgą kelią nukeliavai jo ieškodamas. – Prisimerkusi ji įdėmiai spoksojo į mane. – Ir jau ne pirmoje vietoje jo ieškai. Matau tai iš veido. Ir svarstau – kodėl? Kodėl jis taip toli keliauja? Ko taip labai trokšta, kad net rizikuoja užsitraukti Kaulų raganos įtūžį? Ko gi tu trokšti, Ašai iš Žiemos rūmų?
– Ar patikėsite, kad katinas skolingas jam pinigų? – man iš už peties pasigirdo Pako balsas ir aš net krūptelėjau. Ragana piktai dėbtelėjo į jį.
– Ne tavęs klausiau, Šaunusis Robinai, – nukirto ji bedusi į Paką pirštu, primenančiu nagą. – Ir geriau laikyk liežuvį už dantų, jeigu nenori iki kaklo panirti į katilą su verdančiais gyvatės nuodais. Tik dėl to, kad tavo draugas toks mandagus, dar nenudyriau gyvam kailio, todėl arba patylėk, kol esi mano valdose, arba keliauk sau sveikas. Klausimą aš uždaviau princui.
– Aš jau nebesu princas, – tyliai atsakiau, pertraukdamas jos tiradą. – Mano tarnystė Žiemos rūmams baigta, o Mebė manęs išsižadėjo. Jai aš esu miręs.
– Kad ir kaip būtų, – pareiškė ragana, vėl įbedusi į mane kiaurai veriančias juodas akis, – tai nėra atsakymas į mano klausimą. Kodėl atkeliavai čia, Ašai, kuris nebesi princas? Tik nemėgink apgauti manęs fėjūnų mįslėmis ar pusiau tiesa, nes aš sužinosiu tiesą, o tada nebūsiu labai patenkinta. Jeigu nori pamatyti tą Grimalkiną, pirmiausia turi atsakyti į mano klausimą. Ko tu trokšti?
– Aš… – Akimirką sudvejojau, ir visai ne dėl to, kad Pakas skaudžiai kumštelėjo man į šoną. Jis žinojo, kodėl mes čia atsibeldėme ir kodėl noriu surasti Grimalkiną, nors savo ketinimų niekada nebuvau ištaręs garsiai. Galbūt ir ragana tai žinojo, o gal jai paprasčiausiai buvo smalsu, bet ištarus garsiai staiga viskas taptų dar tikriau. – Aš noriu tapti… mirtingas, – pasakiau tyliai. Pirmą kartą išgirdus šiuos žodžius man net skrandis susitraukė. – Pažadėjau kai kam… Prisiekiau rasti būdą, kaip išgyventi Geležies karalystėje, o toks, koks esu, ten patekti negaliu. – Ragana kilstelėjo antakį, tada aš prisiverčiau prieiti arčiau ir įbesti į ją šaltą žvilgsnį. – Noriu tapti žmogumi. Reikia, kad Grimalkinas man padėtų.
– Ką gi, – pasigirdo pažįstamas balsas už nugaros, – tikrai įdomus prašymas.
Mes atsisukome. Grimalkinas tupėjo ant apversto kibiro – pūkuotas pilkas katinas, apsivijęs save uodega – ir tingiai žvelgė į mus.
– Ak taip, žinoma! – šūktelėjo Pakas. – Štai kur tu. Ar žinojai, kad galuojamės stengdamiesi tave surasti, katine? Ar visą laiką čia ir buvai?
– Neversk manęs sakyti to, kas akivaizdu, Šaunusis Robinai. – Žiūrėdamas į jį Grimalkinas krustelėjo ūsus, tada atsisuko į mane. – Būk pasveikintas, prince. Girdėjau, ieškai manęs.
– Jei žinojai, kodėl pats neatėjai pas mus?
Sidhių