Geležies riteris. Julie Kagawa
vadinasi, kažkas vis dėlto buvo, tik kai pabandžiau sufokusuoti žvilgsnį, vėl pradingo. – Apsidairyk aplinkui. Štai kas būtų nutikę, jeigu Megana nebūtų tapusi Geležies karaliene. Viskas, viskas, ką tu pažinojai, būtų sunaikinta. Geležies fėjūnai ruošėsi sugriauti Niekadaniekada – ir būtų sugriovę, jei ne Megana Čeis. O jai nebūtų pavykę, jeigu tavęs nebūtų buvę šalia.
– Kas tu? – Apsižvalgiau ieškodamas balso savininko, bet būtybė vis pasprukdavo laikydamasi pačiame mano regėjimo lauko pakraštyje. – Kodėl man tai rodai? – Nepamačiau nieko naujo. Kuo puikiausiai žinojau, kas nutiktų, jeigu geležies fėjūnai švęstų pergalę. Vis dėlto net baisiausiuose košmaruose neįsivaizdavau, jog viskas gali būti taip suniokota.
– Todėl, kad turėjai pamatyti, iš tiesų pamatyti savo akimis, kuo viskas galėjo baigtis. – Pajutau, jog būtybė prisiartino, tačiau laikėsi atokiai, nepapuldama į mano regėjimo lauką, ir tai mane siutino. – Be to, tu neįstengei mąstyti blaiviai, Ašai iš Žiemos rūmų. Juk mylėjai tą merginą. Dėl jos būtum padaręs viską, neatsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes. – Jis vėl paspruko, šįkart užlindo už manęs, nors aš jau lioviausi bandęs jį pamatyti. – Noriu, kad atidžiai apsidairytum, Mebės sūnau, ir suvoktum savo sprendimo reikšmę. Jeigu Megana Čeis nebūtų išgyvenusi ir tapusi Geležies karaliene, toks šiandien būtų tavo pasaulis.
Deginimas viduje darėsi nebepakeliamas. Kaskart įkvėpus krūtinę raižė it peiliais, ant odos ėmė kilti pūslės. Tai priminė laikus, kai mane buvo sučiupusi Virusė, viena iš Geležies karaliaus leitenančių, ir įsodinusi man į smegenis jautrų metalinį vabalą. Tas vabalas užvaldė mano kūną, pavertė mane Virusės vergu ir privertė kovoti jos pusėje. Nors puikiai suvokiau viską, ką dariau, buvau bejėgis tai sustabdyti. Metalinį svetimkūnį jaučiau smegenyse lyg karštą angliuką, jis liepsnojo ir svilino mane, iš skausmo kone apakau, nors negalėjau to parodyti. Tai buvo blogiausia.
Kritau ant kelių, nors iš visų jėgų tam priešinausi, o mano oda pajuodo, raumenys atšoko nuo kaulų. Skausmas buvo nepakeliamas ir klejodamas dar spėjau pagalvoti: „Įdomu, kodėl nepabundu?“ Aiškiai supratau, kad tai sapnas. Tik kodėl nesugebu iš jo išsilaisvinti?
Staiga aš suvokiau niūrią tiesą. Todėl, kad balsas manęs nepaleidžia. Tai jis laiko mane čia, pririštą prie košmarų pasaulio, nors iš visų jėgų stengiuosi pabusti. Įdomu, ar įmanoma numirti sapne?
– Atleisk, – burbtelėjo balsas, kuris dabar, regis, sklido iš toliau. – Žinau, skausminga, bet noriu, kad tai prisimintum, kai mudu vėl susitiksime. Noriu, jog suprastum, kokią auką turi paaukoti. Dabar dar nesupranti. Tačiau suprasi. Netrukus.
Tada jis paprasčiausiai dingo, o pančiai, laikantys mane šiame vaizdinyje, nukrito. Tyliai sužiopčiojęs išsiplėšiau iš sapno ir grįžau į tikrovę.
Buvo jau labai tamsu, tik skeletiški medžiai, spinduliuojantys švelnia balta šviesa, atrodė nežemiški, paskendę ūkanose. Pakas vis dar sėdėjo už kelių jardų įsitaisęs tarp šakų, už galvos susinėręs rankas, ir kramtė šiaudo galą. Viena koja jis nerūpestingai mataravo ore ir į mane nežiūrėjo; aš seniai buvau išmokęs paslėpti savo skausmą ir tylėti netgi miegodamas. Žiemos rūmuose savo silpnybių niekas nerodo. Pakas nepastebėjo, kad pabudau, tačiau Grimalkinas tupėjo ant šakos gretimame medyje, o žibančios geltonos jo akys buvo nukreiptos į mano pusę.
– Blogą sapną sapnavai?
Jo žodžiai nuskambėjo ne visai kaip klausimas. Gūžtelėjau pečiais.
– Košmaras. Nieko tokio, su kuo negalėčiau susidoroti.
– Tavimi dėtas, nebūčiau toks tikras.
Prisimerkęs griežtai pažvelgiau į jį.
– Tu kažką žinai, – apkaltinau jį, bet Grimalkinas tik nusižiovavo. – Ko man nepasakai?
– Nemanau, kad norėtum tai žinoti, prince. – Grimalkinas atsitūpė ir uodega apsivijo kojas. – Be to, nesu kvailys. Pats žinai, tokių klausimų geriau neužduoti. – Katinas šnirpštelėjo nenuleisdamas nuo manęs nemirksinčių aukso spalvos akių. – Jau sakiau tau, kad tai nelengva užduotis. Pats turėsi rasti atsakymus.
Aš tai žinojau, bet Grimalkino žodžiai skambėjo kažkaip grėsmingai, mane erzino, kad tas sidhių katinas žino daugiau, nei pasako. Nekreipdamas į jį dėmesio nusisukau ir įsispoksojau į medžius. Iš tamsos pasirodė vieniša būtybė, mažulytis žalias fėjūnas su žolės kuokštu, augančiu ant nugaros. Jis sumirksėjo žiūrėdamas į mane, mostelėjo grybo kepure ir vėl dingo pomiškyje.
– O tas aiškiaregys, – vėl kreipiausi į Grimalkiną, mintyse rūpestingai pasižymėdamas vietą, kur pradingo būtybė, kad jos nesumindytume išeidami. – Kur jis gyvena?
Tačiau Grimalkinas jau buvo dingęs.
LAUKMIŠKYJE LAIKAS neturi prasmės. Iš tikrųjų tai čia išvis nėra dienos ir nakties, tik šviesa ir tamsa, o tie dalykai gali būti tokie pat permainingi ir nepastovūs, kaip ir visa kita. „Naktis“ gali trukti vos akimirksnį arba tęstis ištisą amžinybę. Šviesa ir tamsa gainioja viena kitą po dangų, žaidžia slėpynių, liestynių arba gaudynių. Retkarčiais viena kuri nors įsižeidžia dėl įsivaizduojamos skriaudos ir atsisako pasirodyti nežinia kiek laiko. Kartą šviesa taip supyko, kad mirtingųjų karalystėje praėjo šimtas metų, kol ji vėl teikėsi pasirodyti. Nors žmonių pasaulyje saulė toliau kilo ir leidosi, tačiau ten laikai taip pat buvo gana neramūs, nes visos pabaisos, tūnančios tamsoje ir šešėliuose, galėjo nekliudomai siautėti po Niekadaniekada padangę.
Taigi buvo dar tamsu, kai mudu su Paku vėl leidomės į kelionę, sekdami paskui sidhių katiną į bekraštę Laukmiškio tankmę. Grimalkinas slinko tarp medžių tarsi virš žemės tvyrantis rūkas, pilkas ir beveik nematomas bespalvio kraštovaizdžio fone. Jis judėjo greitai ir tyliai, ėjo neatsigręždamas ir man pravertė visi medžiotojo įgūdžiai, kad suspėčiau paskui jį, nepamesčiau iš akių klaidžiame pomiškyje. Įtariau, jog jis sumanė mus išbandyti, o gal žaidžia kokį bjaurų katinišką žaidimą, subtiliai stengdamasis mūsų atsikratyti, tačiau visai nedingdamas iš regos lauko. Šiaip ar taip, Pakas mynė man ant kulnų, o aš neatsilikau nuo to nepagaunamo sidhių katino, jam nė karto nepavyko pasislėpti nuo mano žvilgsnio mums iriantis pavojingai giliai į Laukmiškį.
Šviesa pagaliau nutarė pasirodyti ir nesivargindamas mūsų perspėti Grimalkinas sustojo. Užšokęs ant šakos virš galvos jis kurį laiką tupėjo nejudėdamas, pastatęs ausis klausėsi prieš vėją ir judino ūsus. Aplink mus stūksantys didžiuliai išsiklaipę medžiai užstojo dangų, atrodė, kad pilki jų kamienai ir šakos gaubia mus tarsi milžiniškas tinklas arba narvas. Susivokiau, jog nepažįstu šios Laukmiškio dalies, nors nieko keista. Laukmiškis buvo milžiniškas, beribis ir nuolat keitėsi. Daugybės vietų niekada nebuvau matęs, į jas neįžengė mano koja net per begalę medžioklės metų.
– Ei, mes sustojome, – nusistebėjo Pakas atsiradęs už nugaros. Vėpsodamas man per petį jis tyliai prunkštelėjo. – Kas nutiko, katine? Ar pagaliau pasiklydai?
– Patylėk, Šaunusis Robinai. – Grimalkinas suglaudė ausis, bet į jį nė nežvilgtelėjo. – Kažkas ten yra, – pareiškė vikstelėjęs uodega. – Medžiai pikti. Čia yra tas, ko būti neturėtų. – Jis prisimerkė ir pritūpęs stryktelėjo nuo šakos.
Ir kaipmat pradingo.
Pažvelgęs į Paką susiraukiau.
– Man regis, verčiau išsiaiškinti, kas čia vyksta.
Šaunusis Robinas sukikeno.
– Būtų klaiki nuobodybė, jeigu nepakliūtume į kokią nors nenumatytą painiavą. – Išsitraukęs durklą jis pamojo man. – Tik paskui jus, jūsų