Ji tai padarė!. Amy Andrews
Elė pasiruošė numanomam Kur tu buvai visą mano gyvenimą? Ir stropiai stengėsi nekreipti dėmesio į kreivą nosies pertvarą ir infekciją.
Tik pabandyk.
Ir ji pabandė.
Kokias penkias minutes klojosi puikiai. Jis abiem užsakė po saldų kokteilį. O tada uždavė lemtingą klausimą:
– Kuo dirbi, Ele?
Ši atsakė nė nepagalvojusi:
– Aš – smegenų chirurgė. – Katia įsitempė, o ponas Gražuolis nusikvatojo net atsilošęs. – Ne, aš tikrai smegenų chirurgė. – Ar bent neseniai buvau. – Gal esi girdėjęs – neurochirurgė? – paaiškino besišaipančiam vyrui supykusi, kad šis netiki.
Pono Gražuolio šypsena suvirpėjo ir išbluko, Elė ne tiek pamatė, kiek pajuto, kaip nusviro Katios pečiai.
– O, tikrai? – tarė jis tuštindamas taurę ir žvilgčiodamas į laikrodį. – Na, hmm… buvo smagu susipažinti, damos, bet aš… hm… skubu.
Elė stebėjo, kaip ponas Gražuolis sprunka, lyg ji būtų prisipažinusi turinti Ebolos virusą.
Katia piktai dėbtelėjo į draugę:
– Kas?
Ši tik rankomis skėstelėjo:
– Juk nė neužsiminiau apie jo į akis krintantį sinusitą, ar ne?
Katia pakėlė antakius:
– Neurochirurgė?
– Bet aš ir esu neurochirurgė. Kodėl niekas netiki?
Katia atsiduso:
– Nes tai klišė, brangioji.
– Klišė būti neurochirurge?
Gera sužinoti, kad dešimtmetis studijų ir žudomai sunkių pamainų nuvertinti iki klišės. Na, bet juk visas gyvenimas pastaruoju laiku čiuožia žemyn. Koks skirtumas, vis tiek atgal ji nebegrįš.
Niekada.
– Ne, brangioji. Tavo elgesys – klišė. – Katia atsiduso žiūrėdama į draugę. – Turėtum žinoti, kad vyrus tai gąsdina.
Ši išpūtė akis:
– Katyte Katia, neturiu laiko urviniams žmonėms.
– Šį vakarą turi, brangioji. Šį vakarą turi.
Elė papurtė galvą.
– Ak, nežinau, Katia… Man niekada nesisekė.
Katia nusišiepė:
– Na, tau pasisekė, kad esu aš. Pasitikėk manimi, apsiribok dabartine profesija, gerai? Prisimeni kavinę?
Elė abejodama sukando apatinę lūpą.
Kaip galėtų užmiršti?
– Pažadėjai pamėginti, – neatlyžo draugė.
– Gerai, susitarėme.
Maksas Šeringtonas nenoromis atsekė paskui savo draugą Pitą į barą. Dievas liudytojas, jis širdgėlą mieliau skandintų toliau nuo žmonių akių. Turėjo namie mielą buteliuką kliento dovanoto škotiškojo, kurį išsaugojo būtent šiai dienai.
Geltonojo voko iš teismo dienai.
Niekas geriau už dvidešimties metų senumo škotiško viskio butelį nenuramins įtampos vyro pečiuose ir gėlos krūtinėje.
Tačiau Pitas primygtinai reikalavo. O Maksas žinojo: kai šis užsispiria, atsakymo ne nepriima. Be to, neabejojo, kad draugo ketinimai patys geriausi. Pitas jaudinasi dėl Makso ir jo antivisuomeninio elgesio pastaruosius pusantrų metų.
Maksas pagalvojo, kad gali skirti draugui šiek tiek laiko, juo labiau tokią dieną. Neabejojo, kad toks paukštyčių magnetas, jei tokių iš viso būna, po valandos kokią nors pasičiups, o jis ramiai keliaus namo pas pilnutėlį butelaitį.
– Puiku, atnešiu pirmą partiją, – tarė Pitas akimis naršydamas barą skersai išilgai.
Akys užkliuvo už blondinės raudona suknele su kojomis iki pat pažastų.
Ir dar pažiūrėk – ji turi draugę.
Jis nusišypsojo ir bakstelėjo Maksui į krūtinę.
– Manau, kad radau tavo rūpesčių sprendimą.
Maksas pasekė draugo žvilgsnį ir vos garsiai nesudejavo.
– Kam, po galais, man reikia Torės klono? Maniau, atsitempei, kad užmirščiau žmoną.
– Buvusią žmoną, bičiuli, – pabrėžė Pitas.
Buvusią. Tiesa. Nuo šiandien oficialiai: gavo dokumentus. Tikrai pradės galvoti apie ją būtuoju laiku.
– Buvusią, – niūriai pakartojo Maksas.
Pitas paplojo jam per nugarą.
– Nusiramink, blondinė man. Tau – žavioji draugė.
Maksas pažvelgė į antrą merginą. Veidas gražus, akys didelės, kiek riesta nosis ir lyros formos lūpos. Palyginti su meistriškai išdažyta blondine ši atrodė gana santūri. Nei makiažo, tik kažkoks blizgis ant lūpų, nei papuošalų, nei maivymosi.
Dar plaukai. Vešli kupeta kamščiatraukį primenančių garbanų – tokių kirpykloje nesuraitysi. Jos sukosi tarsi lydytas cukrus ir Maksui priminė karamelę. Paklydusi sruoga kliuvo už blakstienų, ir mergina ją nupūtė, nes merkėsi į taurę.
Sunku nepastebėti, kaip dailiai ji sudėta. Ir džiaugėsi čia būdama tiek pat kaip ir jis.
– Žavi? Ką, po galais, su ja veiksiu? – griežtai paklausė Pito, bet mintyse neprašytas šmėkštelėjo krintančios liemenėlės vaizdas. Maksas dar labiau suirzo. – Man žavių nereikia.
– Jei manęs paklaustum… – nusišiepė Pitas, – kaip tik žavios tau ir reikia.
– Apsieisiu, – nenusileido Maksas.
Pitas supyko:
– Ne. Neapsieisi. Jau pusantrų metų vaikštai kaip lokys skaudama galva. Ir dirbi po dvylika ar penkiolika valandų. Atleidai penkis asmeninius padėjėjus, ir vienintelis dalykas, dėl kurio sulaužai žudantį darbo grafiką, – treniruotės prieš dar vieną prakeiktą maratoną. O kai Torė paliko, nė sekso neturėjai.
Maksas susiraukė:
– To tikrai nereikėjo sakyti.
Pitas pažvelgė į neperskaitomas geriausio draugo akis ir papurtė galvą.
– Tau tikrai reikia pasidulkinti.
Maksas pajuto, kaip dar stipriau įsitempė sprando raumenys. Nenorėjo prasidėti su kita moterimi – per greitai. Celibatas puikiai tinka.
Jis niūriai dėbtelėjo į draugą.
– Juk supranti, kad seksas tavęs iš tikrųjų nenužudys, ar ne?
Pitas pažvelgė į šalia sėdintį vyro kiautą. Niekada nebuvo sutikęs zombio, bet Maksas turėtų būti panašus.
– Pasiginčyčiau.
Pitas vėl pažvelgė į blondinę, apsidžiaugė, kad mergina jį pastebėjo. Nusišypsojo jai, akinamai tvykstelėjo ir šios šypsena. Jis pasisuko į Maksą.
– Eik, surask kur atsisėsti ir prisimink, kad atsivesiu moteris ne tam, kad pasakotumei esąs advokatas. Žmonės nemėgsta advokatų.
Maksas karingai sužaibavo. Lengva taip kalbėti, kai advokatai visada po ranka.
– Pamėgsta, kai pakliūva į teisines bėdas.
Pitas atsiduso.
– Ir