Ji tai padarė!. Amy Andrews
neįžiūrėjo. Koks skirtumas. Ji pabaigė trečio kokteilio likučius.
– Atleisk, katyte Katia, bet man užteks. Tiesiog taip negaliu.
– Ne, palauk, – sugriebė už rankos Katia, kai Elė jau siekė rankinės. – Gerai. Puiku. Neatsigaivink seksu, drožk namo ir voliokis, jei nori. Tik duok dar pusvalandį.
Katia dirstelėjo į besiartinančius vyrus ir Elė pasekė jos pavyzdžiu.
– Noriu šito vaikino, – nukirto Katia, – todėl padėk. Pabūk, užimsi jo draugą. Nenoriu, kad jaustųsi kaip šuniui penkta koja. Gal čia tas vienintelis. Nesmagu iš pat pradžių nustumti jo draugą į šalikelę.
Elė išpūtė akis. Kiek pažįsta Katią, ji visada ieško to vienintelio. Dievas mato, ieškodama praleido daugybę vyrų. Ji pažvelgė į maldaujamas juokingai mėlynas draugės akis. Juk nemirs, jei pabus truputį…
Juo labiau jei Katia rūpinsis, kaip sugundyti vaikiną sau, o ne ieškos kokio nors perėjūno jai. Elė puikiai žinojo, koks prasidės žaidimas: ne kartą žaidė. Žinojo savo vaidmenį ir kada sustoti.
– Gerai, trisdešimt minučių.
Katia mirktelėjo:
– Daugiau ir nereikia.
Pitas nuvairavo Elę su Katia prie Makso surasto staliuko. Aplinkui stalelį buvo išdėliotos keturios apmuštos taburetės, labiau primenančios kojų suoliukus.
– Čia Katia ir Elė, – pristatė Maksui ir palaikė Katią už rankos, kol ši atsisėdo ant kėdutės.
Elė nepatenkinta išpūtė akis: atsisėsti teko pačiai, be pagalbos.
– O čia Maksas.
– Labas, Maksai, – linksmai pasisveikino Katia.
Elė, apsvaigusi nuo pradėto ketvirto kokteilio, abejingai linktelėjo spoksodama į taurę. Ko gero, laikas liautis.
Maksas mandagiai nusilenkė:
– Damos.
Švelnus žemas baritonas perliejo kaip lėtos gundančios saksofono gaidos ir ištraukė Elę iš apsvaigimo, bet burbuliukų galvoje tik padaugėjo. Nors nenorėdama, pažiūrėjo. Į dėmesį prikaustančias pilkas akis, tirštai apsuptas blakstienų. Ji sumirksėjo nustebusi, kokios jos išraiškingos. Su paslėptu liūdesiu. Kol apžvelgė jį, tos akys spėjo praryti. Viską žinojo apie tokias akis. Ištisus metus matė savo veidrodyje.
– Na, – Pitas mostelėjo į kokteilius, – gal ponios šį vakarą ką nors švenčia?
– Skandiname širdgėlą, – nusišaipė Katia ir apkabino draugės pečius. – Niekšelis Elės buvusysis prieš valandą susituokė su savo šliundra, o aš ją atsitempiau kaip reikiant nusigerti.
– A, puikiai padarei, – nusišypsojo Pitas ir ištiesęs butelį alaus susidaužė su Elės taure. – Australų metodas. Protėviai didžiuotųsi.
– Na, – Katia, sukryžiavusi kojas, suko čiurną, – pirmą mano pasiūlymą ji atmetė.
– O? – nustebo Pitas, užhipnotizuotas lėtų ryškiai raudono kulniuko judesių. – Ir kokį gi?
– Vudu lėlę.
Maksas vos nepaspringo alumi, o Pitas atsilošęs garsiai nusikvatojo.
Maksas kilstelėjo antakį į jam primestą moterį. Pitas teisus – ji žavi, maža riesta nosyte ir įkyriomis garbanomis.
Apmaudu, kad gelsvai žalios akys tokios velniškai rimtos, puikiai užgožia žavesį. Net ir aklas matytų ženklus Draudžiama.
– Vudu lėlę? – perklausė Maksas.
Dėl tų liūdnų akių ir džiazinio balso Elė laikinai prarado gebėjimą mąstyti. O dar klasikinė kaulų struktūra – ryškūs skruostikauliai, platus smakras – ir putlios lūpos su įdomiomis duobutėmis, kurios būtų ryškesnės, jei vyras dažniau šypsotųsi.
Smakras nubarstytas trijų dienų šereliais. Pitui tokia barzdelė tiktų kaip čia buvusi, bet Maksas ją pasitrynė išsiblaškęs, o gal sunerimęs – tai pridėjo jam žavaus nuovargio.
– Katiai patinka dramos, – gūžtelėjusi Elė pratęsė pokalbį.
– Koks sutapimas, – ramiai atsakė Maksas ir žvilgtelėjo į Pitą.
Įdėmiai pažiūrėjo į Elę. Ši suspaudė lūpas ir Maksas pats nenorėdamas susidomėjo.
Pitas nekreipė dėmesio į draugą.
– Man patinka. Gal ir tau tokią padarom, Maksai? – Pitas pasilenkė arčiau Katios. – Šiandien baigėsi Makso skyrybos.
Elė stebėjo, kaip Makso akys, vos prieš kelias sekundes linksmai spindėjusios, staiga užgeso, ir jai pritrūko oro. Atrodė lyg vyrui kas sielą būtų ištraukęs.
O negi ji nežino, koks tai jausmas?
– Užjaučiu, – sumurmėjo.
Maksas pažvelgė tiesiai į akis. Pajuto keistą ryšį, atpažino kenčiančią žmogišką būtybę. Be abejonių – Elei irgi nesaldu.
– C’est la vie, – gūžtelėjo Maksas.
Akimirką visi keturi patylėjo, bet tuojau vėl prabilo Pitas.
– Tai kuo užsiimi, Ele?
Elė pažvelgė į Piterį, bet šis į ją nė nedirstelėjo. Elė vos nenusijuokė. Reikia pripažinti: Piteris iš kailio neriasi vaidindamas puikų šeimininką, bet Elė neapsigaus – ji Pitui nė kiek nerūpi.
Ji žvilgtelėjo į draugę. Ši įsitempė.
– Aš…
– Baristė, – užbaigė Katia.
Iš padavėjos paaukštinta į kavos virėjas Elė droviai sumirksėjo. Vis dar krimtosi dėl likimo vingių, atvedusių į dabartinę darbo vietą.
– O, kur? Mudu su Maksu dažnai ieškome geros kavos.
Elė atsikrenkštė.
– Upės vėjelyje Sautbanke. Tai Katios kavinė.
Kokias penkias minutes šnekučiavosi apie kavos rūšių pranašumus. Elė ir Maksas pokalbyje beveik nedalyvavo.
– Nuostabu, – burbtelėjo Pitas. – Reikės užlėkti, ar ne, Maksai?
Maksas kantriai atsiliepė:
– Na, taip, Pitai, būtinai.
Elė nusišypsojo: akivaizdu, kad Maksas čia nori būti ne daugiau nei ji. Atrodė lyg ištrauktas tiesiai iš darbo, tik žalsvai pilkas dryžuotas kaklaraištis atlaisvintas, viršutinė saga atsegta.
Kodėl visko nepaspartinus? Pitas su Katia, galima sakyti, vienas nuo kito akių neatplėšia – kam vilkinti? Reikia paplepėti, kad juodu su Maksu galėtų išeiti, o rytoj jų draugai manys, kad vos susipažinę jie suvirto į lovą.
– O ką tu veiki, Maksai? – mandagiai paklausė Elė.
Staiga – pernelyg skubėdamas – įsikišo Pitas, nors iki tol jis šypsojosi Katiai:
– Jis buhalteris.
Elė žvilgtelėjo į Pitą ir vėl į Maksą.
– Tu juk ne buhalteris, ar ne?
Maksas nusiviepė. Pastaruoju metu šypsojosi retai, todėl keistai pasijutęs liovėsi.
– Ne, – santūriai atsakė nekreipdamas dėmesio į Pito dėbčiojimą.
Tas trumpas šyptelėjimas paveikė Elę. Vyro skruostų duobutės paryškėjo, pagilėjo. Pilkos akys nebeatrodė tokios atšiaurios. Mergina