Nesustok…. Jillian Burns
plastikinį dubenį.
Klerės žvilgsnis tučtuojau šovė prie jo užpakalio, aptempto nudėvėtų džinsų. Palaukit. Ar ji tikrai spokso į vyro užpakalį? Per dvidešimt aštuonerius buvimo moterimi metus ji nesuprato, kodėl kitos moterys pastebi tokius dalykus. Bet dabar, kai geriausia draugė dingo ir jai gali grėsti pavojus, dabar ji… pastebi?
Jis nuėmė dangtelį, grybštelėjo saują didelių raudonų braškių ir įmetė jas į smulkintuvą. Ruošdamas gėrimą pasivogė braškę iš dubens ir įsimetė burnon. Paskui žvilgtelėjo į ją. Klerė nusisuko, jausdama, kaip iš gėdos nurausta skruostai.
Derėtų ieškoti draugės ar to vaikino, rodyti visiems Džiulijos nuotrauką. Klerė apsisuko ir nužvelgė erdvę.
– Štai.
Ji pašoko ir atsisuko atgal, kai barmenas priešais ją ant baro pastatė vaisinį gėrimą ir paėmė gulinčią dvidešimtinę. Priėjęs prie kasos aparato, palytėjo ekraną ir atsidarius stalčiukui išėmė grąžą.
Iš piniginės ištraukusi vizitinę kortelę, ji užrašė ant jos savo viešbučio pavadinimą ir mobilaus telefono numerį ir, kai jis ištiesė jai grąžą, įgrūdo į delną.
– Prašau. Pasilaikyk grąžą, o jei pamatysi mano draugę, paskambink. Mano telefono numeris čia, o gyvenu Les Chambres R-Royale.
Jam nespėjus atsisakyti, ji pasičiupo gėrimą ir nėrė į minią.
Jo pirštai buvo karšti ir šiurkštūs. Klerė nurijo jaudulį, pabudusį juodviem trumpai susilietus.
Susiradusi Džiulijos nuotrauką, ji ėmė stabdyti žmones ir klausinėti, ar nematė jos draugės. Kažkas privalėjo ją vakar čia matyti. Arba tą keistuolį, su kuriuo ji išėjo per paradą. Dar nėra net vienuolikos. Naktis tik prasidėjo.
Reifas stebėjo, kaip moteris vieną po kito stabdo jo klientus ir rodo jiems nuotrauką telefone. Šitai verslui tikrai ne į naudą. Ir visgi jis negalėjo prisiversti jos išmesti. Didelės, rudos jos akys už storų akinių lęšių žvilgėjo sumanumu ir… nuoširdžiu rūpesčiu.
Ne tavo reikalas, Morai.
Jis nužvelgė kortelę, kurią ji įgrūdo jam į delną, svarstydamas, ar kyštelėti ją į apvalią spintelę.
Daktarė Klerė Bruks
Vyriausioji mokslininkė/Grupės vadovė
Ląstelių modifikavimas
Kembridžas, Mesas
555-496-4949
Daktarė? Jis švilptelėjo. Ir kas, po velnių, tas ląstelių modifikavimas?
Jis darsyk į ją žvilgtelėjo – ji vis dar kamantinėjo klientus.
Dievulėliau, kaip ji čia nepritampa. Su pasišiaušusiais tamsiai kaštoniniais plaukais ir dešimtmečiais vėluojančia apranga išsiskyrė iš minios taip, lyg būtų apsirengusi kaip vienuolė. Užteks tik paklausti netinkamo žmogaus… Be to, ji gadina atmosferą. Turistai čia ateina pasinerti į kitą pasaulį, o keistuoliai – pakvailioti.
Jei žodyne susirastų žodį mąstanti, ten tikriausiai būtų tos moters nuotrauka. Ir visgi. Išdrįso įžengti čia, kad surastų draugę.
Jis stebėjo, kaip ji sustabdo vieną iš nuolatinių jo klientų, užkietėjusį vampyrą, prie burnos kampučio išsitatuiravusį tris kraujo lašus. Vaikinas mėgino ja atsikratyti, bet ji nesileido.
Jis susiraukė ir stumtelėjo ją į kitą vyruką, kurio Reifas nepažinojo, ir jos gėrimas išsipylė jam ant marškinėlių. Tai, kad jis buvo užsisegęs antkaklį su aštriais metaliniais spygliais, nebuvo geras ženklas. Antkakliuotis griebė jai už gerklės, prisitraukė prie savo veido ir iššiepė dantis.
Klerės akys išsiplėtė ir prisipildė baimės.
Velnias. Reifas iššoko iš už baro, prasibrovė iki jų ir atsistojo tarp antkakliuočio ir gerosios daktarės.
– Kas per?..
Reifas prisikišo jam prie veido.
– Dar kartą paliesi mano klientą, išvažiuosi greitąja, – niurgztelėjo jis. – Dabar dink.
Vyrukas delsė, tad Reifas mostelėjo apsauginiui, Buldogui.
Kodėl, po velnių, neleido iš pat pradžių visko sutvarkyti Buldogui, nė nenutuokė. Antkakliuotis pamatė jų link einantį apsauginį ir pakėlė rankas.
– Gerai, gerai, – pasakė jis ir nusvirduliavo prie durų.
Antkakliuočiui ją paleidus, Klerė užsikosėjo.
– Ačiū.
Reifas čiupo ją už rankos ir nutempė prie durų.
– Ką d-darai? – Ji klupinėjo, bet negalėjo jam pasipriešinti. – Paleisk mane.
– Trukdai mano klientams. – Išėjęs į lauką, jis švilptelėjo taksi gatvės gale ir privažiavus truktelėjo ją ant šaligatvio.
– Les Chambres Royale, – pasilenkęs tarė vairuotojui, paskui atidarė jai galines dureles.
– Niekur neisiu be informacijos. – Jai pavyko sukryžiuoti rankas ant iškilių kūno linijų, kurias anksčiau slėpė nertas… kad ir kaip jis besivadintų. Tada užsimetė didžiulę rankinę ant peties ir kilstelėjo akinius. Kodėl jam tai pasirodė žavinga?
– Klausyk, čia ne ta vieta, kurioje norėtum sukiotis.
Ji ištiesė pečius ir kilstelėjo smakrą.
– Lieku čia ieškoti draugės.
– Tai mano baras ir aš sakau, kad negali.
– Ei, ar kas nors lipat? – pro langą šūktelėjo taksistas.
Reifas palinko prie priekinio lango.
– Įjunk taksometrą. – Kai jis pažvelgė atgal į moterį, ji kramsnojo nykščio nagą. Galėjo prisiekti, kad matė jos galvoje besiformuojant planą.
– Jei neleisi manęs vidun, prisiekiu, grįšiu kas vakarą, stovėsiu už d-durų ir visų klausinėsiu…
– Gerai, gerai, po velnių. Jei pasakysiu, kad pamėginsiu ką nors išsiaiškinti, ar įlipsi į tą prakeiktą taksi?
Ji nusišypsojo. Reifas sumirksėjo. Šypsena visiškai permainė jos veidą. Sušvelnino. Nuskaidrino.
– Pažadi? Reikia Džiulijos nuotraukos? Galiu nukopijuoti. At-atnešiu rytoj.
Jis paėmė ją už alkūnės ir pasodino ant galinės taksi sėdynės.
– Daugiau čia neik. Paskambinsiu tau, jei ką sužinosiu. – Jis užtrenkė duris ir pasilenkė pažvelgti jai į akis. – Tik neprisikurk vilčių.
Ji susiraukė ir gal būtų atkirtusi, bet taksi pajudėjo.
Reifas stebėjo languotą taksi dingstant vėsios nakties rūke. Bėdą jis pažindavo vos pamatęs. Visą gyvenimą stengėsi iš jos išsikrapštyti ir ją aplenkti.
O toji moteris tikrai atneš bėdų.
Antras skyrius
Kitą vakarą Klerė nepastebimai nuslydo ant žemos raudono velveto sofos Įkąsk man bare ir apžiūrinėjo minią.
Ir šįvakar Džiulijos nematyti. Nei to vyruko, su kuriuo ji išėjo.
Panika ėmė pulti kaip ta bakterija, kurią ji tyrinėjo per mikroskopą. Eksperimentai su ląstelėmis atrodė it vaikų žaidimai palyginti su visu šiuo chaosu. Tiesą sakant, šįryt ji paskambino savo komandai Bostone patikrinti naujausios ląstelių kultūros vystymąsi ir panašu, kad jiems puikiai sekasi ir be jos.
O tai kažkaip…