Nesustok…. Jillian Burns
kai jos nebus keturiasdešimt aštuonias valandas. O Klerė rado statistiką. Tikimybė surasti žmogų po keturiasdešimt aštuonių valandų ženkliai krenta. Jai galėjo nutikti bet kas.
Akivaizdu, kad policijos laukti negali.
Skrandyje ridinėjosi jau pažįstamas nevilties gniužulas. Klerė suspaudė kumščius. Jei tik nebūtų sutikusi eiti į Užgavėnių karnavalą su Džiulija…
Ne, jei nebūtų sutikusi kelionėje lydėti draugės, Džiulija tiesiog būtų išvykusi į Naujajį Orleaną viena. O tada niekas nebūtų sužinojęs, kad ji dingo.
Džiulija buvo impulsyvi, kartais paika, bet niekada nebūtų šitaip prasmegusi nieko nepranešusi. Kažkas ne taip. Ji privalo surasti draugę kol dar – statistiškai kalbant – nevėlu.
Blogiausias scenarijus nepaliovė suktis jai prieš akis. Džiulija apiplėšta ir sumušta. O gal tas vyrukas, su kuriuo ji dingo, apsvaigino ją ir išprievartavo. Gal ji palikta mirti kurioje nors alėjoje. Arba pagrobta ir parduota į baltąją vergiją…
Gerai. Gal to jau per daug. Geriausias būdas padėti draugei – išlikti ramiai ir giliai kvėpuoti. Ji ėmė toliau tyrinėti žmones aplink.
– Ar tai tu čia vakar sukėlei neramumų?
Klerė pasimuistė ant sofos, vaizdą jai staiga uždengė šilkinė juoda žemę siekianti suknelė, aptempianti smulkią figūrą nuo kulkšnių iki krūtinės. Rašalo juodumo moters plaukai kairėje galvos pusėje buvo suformuoti į spyglius, dešinėje – nuskusti plikai. Ji turėjo tiek auskarų, žiedų ir taškelių lūpoje, antakyje, nosyje ir ausyse, kad Klerė nė nebandė skaičiuoti.
– Klausyk. – Moteris pasilenkė priešais ją, kad būtų akių lygyje. – Mums čia problemų nereikia. – Ji bakstelėjo pirštu į Klerę. – Mačiau tavo draugę čia aną naktį, išeidama ji atrodė kuo puikiausiai. Tai viskas, ką tau reikia žinoti apie Įkąsk man. Todėl geriau nešk savo didelę…
– Viskas gerai, Rou. Susitvarkysiu, – Klerei iš už nugaros prabilo vakarykštis barmenas.
Jergutėliau. Gal jai tiesiog sulįsti į vieną tų karstų.
Moteris, Rou, išsitiesė, įsirėmė delnais į siaurus klubus ir įtempė lūpas, žvelgdama į barmeną. Paskui, gūžtelėjusi vienu petimi, nutykino šalin.
– Viskas gerai? – Jis pasilenkė, paėmė ją už alkūnės ir padėjo atsistoti. Ji puikiai girdėjo pašaipą jo balse.
– Gerai. Man viskas gerai. – Jos veidas užsiliepsnojo, kurį laiką negalėjo pažvelgti į jį, taisėsi savo vilnones kelnes.
– Man regis, pasakiau tau daugiau čia neiti.
Klerę ėmė purtyti nuo jo žvilgsnio. Ji žinojo, ką jis mato. Senamadišką moksliukę pasišiaušusiais plaukais. O jis toks gražus, tobulai nuskustu žandikauliu, suveltais tamsiais plaukais ir tomis seksualiomis pilkomis akimis.
Koks skirtumas? Ji čia tam, kad rastų Džiuliją.
– Eikš. – Jis sugriebė jai ranką ir timptelėjo prie baro, įsitikinęs, kad ji paklus. Ji jau norėjo truktelėti šalin, bet… gal jis turi žinių?
– Išgerk šitai. – Jis čiupo stikliuką ir pripildė jį skysčiu iš butelio su užrašu Wild Turkey.
– Nenoriu viskio.
– Tai burbonas. Ir atrodai tikrai taip, lyg tau jo reikėtų.
Klerė paėmė stikliuką ir atsargiai pakėlė prie lūpų. Tada žvilgtelėjo į barmeną.
Šis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Jei norėčiau, kad dingtum, man nereikėtų tavęs svaiginti narkotikais. Galėčiau tiesiog išmesti, kaip aną kartą.
Tiesa. Bet ji vis vien juo nepasitikėjo. Atsargiai siurbtelėjo. Ugnis, nudeginusi jai gerklę iki pat skrandžio. Klerė aiktelėjo, griebėsi už kaklo ir įsispitrijo į jį.
– Bus geriau. Gurkštelk dar.
Ji išties pradėjo atsipalaiduoti, tad atsigėrė dar.
– Mmm, – linktelėjo pritardama.
Jis pašaipiai kilstelėjo antakį.
– Ką čia veiki?
– Sakei, paskambinsi.
Jis krestelėjo plaukus nuo akių.
– Sakiau, pranešiu, jei ką sužinosiu.
– Negriaunu tavo baro. Tik stebiu. Gal pamatysiu ateinančią Džiuliją ar tą vyruką.
– Ir ką tada?
– Ką?
– Ką darysi, jei jis pasirodys? Manai, kad pažadinsi jo sąžinę ir jis papasakos, ką padarė tavo draugei?
Jos skrandis susitraukė, kai švelnus pietietiškas jo akcentas susiliejo su bekovojančios dėl savo gyvybės, surišamos, įmetamos į bagažinę, sužeistos ar… negyvos Džiulijos vaizdais.
– Na, aš… paskambinsiu policijai ir pareikalausiu jį apklausti.
– O kas, jei jis sakys, kad tąnakt jis ją paliko gyvą ir sveiką?
Klerė sukryžiavo rankas, atkartodama jo judesį.
– Kieno tu pusėje?
– Nenoriu dar vienos scenos savo bare.
– Gerai. Tada apklausiu jį pati, kai jis išeis iš tavo baro.
Jis papurtė galvą.
– Trokšti pavojų, cher?
Cher? Pietietiškas cherie trumpinys? Prancūziškai brangute. Kažkas jos skrandyje suplazdėjo ir pakuteno. Niekas iki šiol jos nėra vadinęs brangute. Nors tai ir nebuvo komplimentas. Jis jos nė nepažįsta. Tikriausiai taip vadina visas moteris, kad ryte nereikėtų atsiminti jų vardų.
Ji išsitiesė.
– Aš vardu Klerė, – prisistatė ji ir ištiesė dešinę ranką. – Klerė Bruks. O tu?
Vienas jo lūpų kamputis pakilo.
– Vakar davei savo vizitinę, daktare, pameni?
– Ak. – Ji pajuto, kaip jos veidas vėl užkaista. Dar vienas paikas ėjimas. Nieko naujo. Jos ranka liko ištiesta ir jis… ją paspaudė.
– Reifas Moras.
Ji nusišypsojo. Kaip kvaila taip džiaugtis rankos paspaudimu.
– Pone Morai.
– Tiks ir Reifas. – Klerės rankos visuomet būna šaltos, tad karštis ir delno šiurkštumas privertė ją sušilti. Oda prie odos. Jo vyriškumas spinduliavo karščiu.
Ji truktelėjo ranką atgal.
Jis tikriausiai net nesuvokė, koks yra seksualus.
– Klausyk, Klere. Kodėl tau negrįžus…
Ji aiktelėjo.
– Kas?
Nepaisydama Reifo, Klerė atsistūmė nuo baro ir nužingsniavo. Sustojo priešais pankišką peroksidinę blondinę.
– Iš kur tai gavai? – Klerė parodė pirštu į kaklo papuošalą, kabantį ant juodo odinio blondinės korseto. Ant storos sidabrinės grandinėlės kabėjo alavinis pakabutis, siekiantis maždaug du colius.
Ji perkreipė pasišlykštėjimo kupiną veidą ir nusisuko.
– Ne tavo reikalas.
Klerė sugriebė jai už rankos. Ji galiausiai rado Džiulijos pėdsaką ir tikrai jo nepaleis.
– Tikrų tikriausias mano reikalas. Tiksliai žinau, kad šis pakabukas negali