Sulaužykime taisykles. Melanie Milburne
susiraukė.
– Tai atsuksi nugarą palikimui?
Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.
– Tai tik pinigai.
Ji vėl išpūtė akis.
– Bet juk tai milžiniškas turtas!
– Aš ir taip turtingas, – tarė jis mėgaudamasis jos veide besimainančiais jausmais, kuriuos ji akivaizdžiai stengėsi paslėpti. – Pasistengęs per porą metų galiu uždirbti dukart tiek.
Džeidė susiraukė dar labiau.
– O kaip tavo broliai? Ar Džordžijaus ir Lukos akcijos neatsidurs pavojuje, jei tavosios atiteks nežinomam trečiam asmeniui?
Nikas nutaisė ramų veidą.
– Jei taip nutiks, nieko nepadarysi. Ne apie tai svajojau, bet negaliu aukoti savo principų, kad patenkinčiau keistą senio fantaziją.
Šįkart ji nė nesivargino nuslėpti pasipiktinimo.
– Bet kalbame ne vien apie tave! Tai ir mano reikalas. Man reikia tų pinigų.
Nikas vėl atsilošė kėdėje ir sukryžiavo kojas per čiurnas.
– Tai eik ir susirask darbą, – atkirto jis. – Taip daro kiti žmonės, kurie negimė pinigingi. Gal tau net patiks. Puikiai paįvairinsi laiką tarp manikiūrų ir šukuosenų.
Ji svilino jį žvilgsniu.
– Nenoriu darbo, – tarė Džeidė. – Noriu tų pinigų, nes tavo senelis – mano krikštatėvis – paliko juos man. Jis norėjo, kad juos turėčiau. Prieš mirdamas pasakė, kad visada mane palaikys.
– Sutinku, jis norėjo, kad turėtum pinigus, – pasakė Nikas. – Tau jis jautė prielankumą. Vienas Dievas žino kodėl, ypač atsižvelgiant į tavo pasibaisėtino elgesio rekordus, bet jis tave mėgo. Tačiau jis norėjo priversti mane šokti pagal jo dūdelę, o aš to nepakęsiu.
Ji suspaudė lūpas, nusisuko ir ėmė žingsniuoti kilimu. Nikas stebėjo ją nuo kėdės. Mergina buvo susijaudinusi – ir ne veltui. Be nemenkų tėvo skiriamų lėšų ji liko be skatiko. Nikas buvo tikras, kad Džeidė neturėjo nė cento santaupų. Gyveno skolon ir tikėjosi, kad tėvas kas mėnesį ją padengs. Ji niekada gyvenime nedirbo. Net mokyklos nebaigė. Ją išmetė iš trijų prestižinių mokamų Didžiosios Britanijos mokyklų, o priimta į ketvirtąją, po savaitės buvo visam laikui išspirta. Ji – bėda iš B didžiosios.
Džeidė atsigręžė ir vėl atsistojo priešais jį, o didelėse žaliose akyse degė širdingas maldaujamas žvilgsnis.
– Prašau, Nikai, – sukuždėjo ji. – Prašau dėl manęs padaryti vieną dalyką. Maldauju.
Nikas giliai trūksmingai įkvėpė. Tokios nuotaikos ji kerinti ir pavojinga. Jis juto, kaip jo link tiesiasi pagundos čiuptuvai. Juto, kaip jo ryžtas tirpsta it vaškas jos kaitroje.
Metai santuokos.
Dvylika mėnesių gyvenant kartu kaip vyrui ir žmonai, kad gautų turtą. Dėkui Dievui, žiniasklaida kol kas nieko nežinojo apie testamento sąlygas, o Nikas padarys viską, kad ir nesuuostų. Patirtų didžiausią gėdą, jei paaiškėtų, kad jį prie altoriaus atvilko su kilpa ant kaklo, kurią uždėjo jo paties amžinatilsį senelis.
Bet Džeidė teisi. Tai didžiulis turtas, ir nors jis tikėjosi turėdamas pakankamai laiko pats tiek uždirbti, labai nerimavo dėl trečiojo akcininko. Kol kas jo broliai elgėsi supratingai. Be reikalo jo nespaudė, bet Nikas žinojo, kad Džordžijus, finansų valdytojas, nerimavo dėl nestabilios ekonomikos visoje Europoje.
Nikas žinojo gavęs galimybę įrodyti šeimai ir žiniasklaidai, kad nėra lengvabūdis mergišius, kokiu jį visi vaizdavo. Jis gali pasiaukoti ir apsaugoti įmonės turtą, o po metų ir vėl imsis to, ką geba geriausiai: išvengti jausmų pinklių. Galės keliauti po pasaulį ir rizikuoti taip, kaip kiti nedrįstų ar negalėtų. Jam patiko adrenalinas ir euforiją keliantis energijos pliūpsnis, sudarius daugiamilijoninį sandorį.
Jis sutiks su senelio testamento sąlygomis, bet ne todėl, kad liepė Džeidė.
Niekas jam nenurodinėja.
Nikas atsistūmė su kėde ir pakilo.
– Dar susisieksiu su tavimi, – pasakė jis. – Turiu nuvažiuoti į Veneciją apžiūrėti parduodamos vilos. Porą dienų būsiu išvykęs. Grįžęs paskambinsiu.
Džeidė apstulbusi sumirksėjo, tarsi būtų tikėjusis visiškai kitokio atsakymo. Tačiau gražus jos veidelis netrukus persikreipė iš pykčio.
– Priversi mane laukti atsakymo?
Nikas pašaipiai nusišypsojo.
– Tai vadinama mokėjimu laukti, cara, – ištarė jis. – Ar tau niekas nesakė, kad ilgai ko nors laukus ir pagaliau gavus, malonumas būna tūkstantį kartų didesnis?
– Priversiu tave sumokėti, Nikai Sabatini, – suurzgė ji. Nuėjo ten, kur prieš tai paliko dizainerio kurtą rankinę, čiupo ją, užsimetė dirželį ant lieso petuko ir prieš išeidama mestelėjo jam paskutinį ledinį žvilgsnį. – Dar pamatysi.
Antras skyrius
Į viešbutį Venecijoje Džeidė atvyko penktą po pietų. Vienas paparacų jai atskleidė, kad Nikas apsistojęs prie pat Didžiojo kanalo. Ji jautėsi patenkinta atliktu detektyviniu darbu. Jos šaltiniai išplepėjo, kad iki aštuonių Nikas dalyvaus susitikime, paskui grįš į viešbutį masažo prieš vėlyvą vakarienę. Tik nepavyko išsiaiškinti, ar jis ketino vakarieniauti vienas, ar su viena iš armijos gerbėjų.
Dėl tokio vyro kaip Nikas moterys nuolat alpėdavo. Ji gėdijosi pati kadaise buvusi viena jų. Džeidė vis dar siuto, kad jis atstūmė ją, kai ji buvo beprotiškai jį įsimylėjusi šešiolikmetė. Nors žinojo, kad niekas kitas nekaltas dėl jos užsispyrimo, iš dalies vertė jam kaltę dėl siaubingo pirmojo karto – tiesa, niekam apie tai nepasakojo. Net jai skaistybę atėmęs vyrukas nenutuokė, koks jai tai buvo baisus išbandymas. Ji mokėjo apgaudinėti. Apgaulė – antrasis mano vardas, tiksliau, toks būtų, jei mokėčiau jį parašyti, – ironiškai pamanė ji.
Ji nusišypsojo viešbučio registratoriui plazdendama blakstienomis, kaip išmoko per daugelį metų.
– Scusi, signor. Susitinku su savo sužadėtiniu, signor Nikolu Sabatiniu. Tai labai didelė… Nežinau, kaip pasakyti itališkai… didelė staigmena?
Registratorius sąmoksliškai nusišypsojo.
– Sì, signorina, suprantu – sorpresa. Bet nežinojau, kad signor Sabatinis susižadėjęs. Esu tikras, kad spaudoje apie tai nebuvo užsiminta.
Netrukus bus, – šelmiškai pati sau šypsodama pamanė Džeidė.
– Sì, signor, viskas labai slapta. Žinote, kaip broliai Sabatiniai nemėgsta, kai kišasi spauda. – Ji išsitraukė jųdviejų su Niku nuotrauką, darytą per jo senelio laidotuves. Ji nebuvo labai jau intymi, bet joje Nikas palenkęs galvą kažką jai šnibždėjo prieš pamaldas. Laimei, kadre nematyti jos veido, mat tuomet ji raukėsi iš įsiūčio. Rodydama registratoriui nuotrauką Džeidė nusišypsojo. – Kaip matote, spauda niekada nepalieka mūsų vienumoje. Štai kodėl norėjau prieš visiems sužinant pabūti dviese. Labai dėkoju už jūsų supratingumą.
– Man garbė, signorina, – ištarė jis ir grąžindamas nuotrauką pastūmė jai užpildyti registracijos formą. – Gal malonėtumėte mūsų registrui nurodyti visą savo vardą, adresą ir šalį, kurioje gyvenate?
Džeidė pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo pažįstamas panikos jausmas. Tarsi vienu sykiu sparnais imtų plasnoti milijonas mažulyčių šikšnosparnių.