Sulaužykime taisykles. Melanie Milburne
Sabatinis apsistojęs viršutinio aukšto numeryje. Liepsiu, kad jūsų lagaminą nedelsiant nugabentų į kambarį.
– Grazie, signor. Bet dar kai kas, – pasakė ji pasilenkdama arčiau. – Gal galėtumėte susisiekti su masažuotoja, turinčia ateiti aštuntą? – Ji mirktelėjusi nusišypsojo. – Norėčiau pati masažuoti savo sužadėtinį. Jam bus daug maloniau, sì?
Registratorius šyptelėjo.
– Sì, signorina. Esu tuo tikras.
Džeidė nuėjo į liftą ir, užsidarius variu dengtoms durims, nusišypsojo savo atspindžiui. Ji vilkėjo įspūdingiausius drabužius. Juoda nuodėmingai trumpa aptempta suknelė drąsia gilia iškirpte, bateliai tokiais kulniukais, dėl kurių nepritariamai galvą purto viso pasaulio ortopedai, ir žybčiojantys papuošalai, rėkte rėkiantys apie paveldėtą turtą ir dekadansą.
Džeidė be vargo rado kambarį ir iškart užsisakė šampano. Dabar reikėtų šiek tiek išgerti dėl drąsos. Tačiau turės būti atsargi. Norėdama pasiekti savo tikslą, turės išlaikyti sveiką protą. Nikas įsius, bet pats kaltas, kad toks užsispyręs. Jam gerai – vartosi piniguose, o ką jai daryti be patikos fondo? Juk negali ji eiti ir susirasti darbo, kaip jis pašaipiai pasiūlė. Kas gi, po galais, ją įdarbintų?
Ji pažvelgė pro langą į apačioje šurmuliuojančius turistus. Besiraizgantis kanalų tinklas ir jį įrėminančios spalvingos vilos atrodė visai kaip atvirukuose. Net šviesa tokia pat: pastelinis saulėlydžio dangus išryškino rausvus, oranžinius ir geltonus šimtmečių senumo pastatus. Džeidė troško laiko vaizdui nutapyti. Mažytė studija bute Londone buvo prikimšta jos darbų. Tačiau tų paveikslų niekas nematė. Tai buvo slapta jos aistra. Dalykas, kurio niekas negalėtų išpeikti, išvadinti šlamštu, kvailu, prasčiokišku.
Džeidė priėjo prie milžiniškos lovos ir ranka spustelėjusi čiužinį patikrino, ar ji patogi. Pagalvojusi apie visas tas moteris, kurias Nikas pasiguldė į lovą keliaudamas, atitraukė delną. Tikriausiai jis ir skaičių pametė. Štai savo partnerius ji galėjo suskaičiuoti ant pusės rankos pirštų, nors žiniasklaida apie jos seksualinius polinkius rašė ką kita. Tiesą sakant, ji nesuprato, kodėl tiek triukšmo kyla dėl sekso. Džeidei jis neatrodė toks malonus, kad vertėtų tiek vargti ir prakaituoti. Ji galėjo flirtuoti ir erzinti pačius geriausius ir gauti, ką panorėjusi, – bent jau dažniausiai.
Atnešė šampaną, ir Džeidė jaunam patarnautojui davė arbatpinigių. Leido sau išgerti vieną taurę nervams nuraminti. Laikas slinko lėtai, mergina beviltiškai troško, kad viskas baigtųsi ir ji pasijustų saugesnė. Nikas paliko ją aiškiai nepasakęs, ketina padėti ar ne. Pernelyg rizikinga leisti viską spręsti jam. Reikia priversti, antraip liks skurde. Kartais ji apsimesdavo paleistuve, bet tikrai tokia netaps, jei nebeturės iš ko rinktis.
Vedybos su Niku viską išspręstų. Padarius, kaip nurodyta Salvatorės testamente, baigtųsi visos bėdos. Pernai po laidotuvių teisininkas jai viską paaiškino. Iki kito mėnesio pirmos dienos ji turinti ištekėti už Niko ir išgyventi santuokoje visus metus. Abu partneriai turi būti ištikimi. Džeidė nebuvo tikra, kodėl krikštatėvis įrašė šią sąlygą. Ji neketino su Niku permiegoti. Praeityje jis atstūmė ją. Kas gali užtikrinti, kad vėl taip nepasielgs? Tai ją sužlugdytų taip pat, kaip anąkart.
Džeidė gurkšnojo antrą taurę šampano, kai įėjo Nikas. Išvydęs ją, sukryžiuotomis kojomis sėdinčią ant lovos, primerkė rudas akis.
– Po velnių, ką čia veiki? – paklausė jis.
– Švenčiu mūsų sužadėtuves, – apsimestinai kukliai nusišypsojo ji kilstelėdama taurę.
Jis sustingo, tarsi žaibo trenktas.
– Ką pasakei? – Žodžius jis ištarė lėtai ir grėsmingai.
Džeidė gurkštelėjo iš taurės žvelgdama pro nuleistas blakstienas.
– Spauda apie tai jau žino, – pasakė ji. – Daviau išskirtinį interviu. Dabar jiems tereikia nuotraukos.
Niko pyktį buvo galima užčiuopti. Jis puolė prie jos ir prispaudė lovos kojūgalyje. Džeidė grūmėsi su instinktu bėgti. Jai jau teko patirti smūgių. Tėvas ne sykį yra jai trenkęs, taigi ji žinojo, kaip skauda, bet išdidumas neleido to parodyti. Užuot pabėgusi, ji įžūliai pažvelgė į Niką.
– Jei mane išspirsi, papasakosiu spaudai apie tavo senelio testamento sąlygas. Juk nenori, kad taip pasielgčiau, ar ne, Nikai?
Jis paniekinamai kilstelėjo viršutinę lūpą.
– Tu niekam tikusi apgavike karve.
Džeidė nuleido žodžius negirdomis.
– Kaip nuo žąsies vanduo, – paniūniavo ji ir vėl gurkštelėjo šampano.
Nikas priėjo artyn ir, čiupdamas taurę jai iš rankos, apliejo suknelę. Dėbtelėjusi į jį Džeidė pašoko, kad nusivalytų.
– Šunsnuki! – suriko ji. – Šita suknelė naujutėlė, o tu ją sugadinai.
Jis išplėtė šnerves lyg įpykęs bulius.
– Nešdinkis, – iškošė Nikas pro sukąstus dantis. Sustingusia it medine ranka parodė į duris. – Nešdinkis, kol neišmečiau.
Džeidė krestelėjo galvą ir siektelėjo ranka už nugaros, kad atsisegtų sudrėkusią suknelę.
– Priliesk mane bent pirštu, ir spaudai išklosiu dar daugiau Sabatinių paslapčių.
Jo lūpos virto plona įsiūčio linija.
– Ar visai neturi principų?
– Turiu jų daugybę, – atsakė ji vaduodamasi iš suknelės.
Jis suraukė tamsius antakius.
– Ką čia darai?
Džeidė sviedė suknelę ant grindų ir kilstelėjusi smakrą atsistojo priešais jį tik su juodų nėrinių liemenėle bei kelnaitėmis ir provokuojamais aukštakulniais. Mirksnį jai rodėsi, kad ji išsinėrė ne vien iš suknelės, bet ir iš savo gelmių. Dingojosi, kad Niko žvilgsnis prasiskverbė ne tik pro nėriniuotus apatinius. Juto jo kaitrą visa oda – tiek viduje, tiek išorėje. Kažkas sukruto – vibruojantis pulsas, kuris, regis, tankėjo su kiekviena tvinksinčia sekunde.
– Einu išsimaudyti, – sukaupusi drąsą ir ryžtą pasakė ji. – Paskui, kai atsigaivinsiu, išeisime viešai atšvęsti sužadėtuvių.
Nikas stovėjo giliai kvėpuodamas, įsmeigęs į ją neapykantos aptemdytas akis – tokio jo dar niekam neteko matyti.
– Neleisiu tau išsisukti, Džeide, – perspėjo jis. – Negali taip manęs išdulkinti, ar girdi?
– Kaip tinkamai parinkai žodžius, – sklęsdama į vonią ištarė Džeidė. – Bet jokio dulkinimosi nebus, aišku? Dėl šito nesitarėme. – Ji žaismingai pagrūmojo pirštuku ir uždarė vonios duris.
Nikas iškvėpė – rodėsi, kad atodūsis atsklido iš žemės gelmių. Jis buvo daugiau nei supykęs. Įpykęs. Įsiutęs.
Išdulkintas.
Džeidė paspendė jam spąstus. Nebuvo kitos išeities, tik jai paklusti. Apsikvailins per visą pilvą, jei spauda suuos apie jo senelio machinacijas. Jei privalės, ves ją, bet pasistengs neatrodyti kaip stumdomas pėstininkas.
Jis sugniaužė ir atpalaidavo kumščius. Norėjo išspirti vonios duris ir išvilkti tą klastingą raganą lauk už ilgų juodų plaukų. Nemanė, kad įmanoma taip nekęsti. Ar to norėjo senelis? Kad jis nekęstų net oro, kuriuo kvėpuoja Džeidė Somervil? Dėl Dievo meilės, ką jis sau galvojo, visiems metams susaistydamas juos fiktyviomis vedybomis? Jam tai bus kančia. Santuoka apskritai