Širdies paslaptys. Marguerite Kaye
Kartais jausdavo pyktį, bet kodėl turėtų pykti? Pati nežinojo, bet pyktis nederėjo prie savarankiškos nepriklausomos asmenybės, kokia Selestė per vargus tapo. Taigi ji atvažiavo į Angliją gauti keleto atsakymų ir užversti nelaimingo gyvenimo skyriaus.
Napoleono pabėgimas iš Elbės tų pačių metų pradžioje sugadino Selestės pradinį kelionės čia planą. Kadangi Prancūzija ir Didžioji Britanija atnaujino karo veiksmus, ji nekantraudama laukė neišvengiamos atomazgos karo lauke ir jautė kaltę, kad elgiasi ne tik nepatriotiškai, bet ir neįtikėtinai savanaudiškai. Apie karą Selestė žinojo mažai, tik troško, kad jis baigtųsi. Merginai buvo nesvarbu, kas laimės, kad tik įsivyrautų taika. Iki Vaterlo ji, kaip ir daugelis pažįstamų, buvo akla mūšių tikrovei. Po Vaterlo karo baisumo nematyti nebegalėjo.
Taika galų gale buvo paskelbta, o tai, nepaisant Prancūzijos pralaimėjimo, jau buvo priežastis švęsti. Daugiau jokio karo. Jokio kraujo praliejimo. Jokių mirčių. Tai reiškia, kad Selestė pagaliau gali laisvai keliauti. Sero Čarlzo Tresteino užsakymas nupiešti sodus prieš juos visiškai pakeičiant – puiki proga. Pažįstamas dailininkas, kurį pirmiausia buvo pasirinkęs baronetas, pasiūlymo priimti negalėjo, nes jau turėjo įsipareigojimų, todėl rekomendavo Selestę. Ji pamanė, kad čia likimas.
Ir štai ji čia – tik dabar ėmė suvokti, kad svetimoje šalyje. Kalbos supratimas buvo vienintelis paveldas, kurį anglė motina jai paliko, nors angliškai jos kalbėdavo tik likusios vienos. Visuomenėje madam Marmion buvo tokia pat prancūzė kaip jos vyras.
Selestė stabtelėjusi nuėmė ilgą lipnią voratinklio giją, įsipainiojusią į suknelės raukinius. Žolė po kojomis buvo vešli ir žalia, oras gaiviai kvepėjo – nė kiek nepanašu į karštį namuose, tiksliau vietoje, kur ji užaugo, nes namai tai juk vieta, kur esi mylimas ir reikalingas, o to Kasyje labai trūko.
Na ir kas, kad ji dabar turi savo namus ir nedidelę studiją Paryžiuje. Oras šiuo metų laiku didmiestyje slegiantis. Selestė pilna krūtine įtraukė Anglijos oro. Ji tikrai čia. Jau greitai, gal net vasarai nesibaigus, sužinos kelis atsakymus. Nors dabar nė iš tolo nenumanė, kaip juos rasti.
Pro galinius sodo vartus atsivėrė ežero vaizdas. Rusvai žalias vanduo atrodė vėsus ir viliojantis. Suraukusi kaktą, giliai susimąsčiusi Selestė priėjo prie pat vandens ir tik tada pastebėjo vienišą plaukiką. Vyras yrėsi vandeniu labai keistai, priminė apgirtusią žuvį. Vežikas, jėgeris, sodininkas ar paprasčiausiai kuris vietinis ūkininkas pasinaudojo rytą tuščia nuošalia vieta? Selestė jį puikiai suprato. Vienatvė – per mažai vertinamas privalumas. Kad ir kas jis būtų, Selestei derėtų palikti žmogų, be leidimo plaukiojantį sero Čarlzo ežere. Plaukiko vietoje, mergina sutrukdyta labai įsižeistų. Ir vis dėlto, užuot nusisukusi ir grįžusi tuo pačiu keliu, ji pasislėpė už krūmų ir toliau susižavėjusi stebėjo.
Vyras buvo visiškai nuogas. Raumeningas torsas labai gražus. Kojos ilgos, puikios formos, tokios pat raumeningos. Būtų puiku nupiešti iš natūros, tačiau meluotų sakydama, kad stebėjo jį grynai dailininkės akimis, spoksojo pro vešlias nelygias gudobeles. Netobulas buvo ne tik plaukimas, bet ir vyro veidas. Nosis tvirta, kakta per aukšta, akys per ryškios ir giliai įsodintos. Ne gražus, o įnirtingas. Ne, ne įnirtingas, bet veido bruožai griežti, todėl atrodė pratęs prie pavojų.
Vyras plaukė vis sunkiau. Sulėtėjo, sustojo vos už kelių jardų nuo tos vietos, kur stovėjo apstulbusi Selestė, ir pasiekė kojomis dugną. Vanduo pliaukšėjo jam į juosmenį. Krūtinė sunkiai kilnojosi, jis ėjo į krantą, kur netoliese ant šakos buvo pamesti drabužiai. Bėgti jau per vėlu. Liko tik užgniaužti kvapą ir kaip įmanoma tyliau tūnoti tikintis, kad jos nepastebės.
Liemuo įdegęs. Dešiniajame petyje oda susiraukšlėjusi, atrodė, kad mėsa buvo tarsi išskobta. Visa dešinioji ranka gerokai blyškesnė, tarsi jis visą vasarą būtų vaikščiojęs su marškiniais viena rankove. Tuojau virš šonkaulių lanko buvo atvirkščio mėnulio pjautuvo formos randas. Jis mėgsta grumtis ar linkęs į nelaimes? Vyras šnopavo, krūtinė kilnojosi, sulig kiekvienu įkvėpimu įdubdavo pilvas. Dar vienas žingsnis ir pasimatė likusi pilvo dalis. Dar vienas – ji pamatė strėnas ir neryškią liniją, kur baigėsi įdegis.
Tada jis sustojo. Pažvelgė į dangų, ir Selestei užgniaužė kvapą: vyro veidas susiraukė pilnas nevilties ir širdgėlos, jai širdis apvirto krūtinėje, o vyras suėmė rankomis veidą ir ėmė raudoti. Pečiai nusviro. Tapusi tokios intymios scenos liudininke, Selestė išsigando ir sustingo, tada apsisuko bėgti. Suknelė užkibo už gudobelės spyglio ir mergina nesusilaikė – iš nevilties šūktelėjo.
Vyras pažvelgė aukštyn. Jų akys susitiko vieną akimirksnį, kuris, regis, truko visą amžinybę. Jis atrodė ir širdį veriamai sužeistas, ir kartu piktas kaip vulkanas. Selestė atsiplėšė nuo spyglio ir nubėgo.
Net grįžusi į kambarį Tresteinų dvare ji nepajėgė išmesti iš galvos kančios pilno vyro veido. Kaip ir gėdos, kad į jį spoksojo. Ji labiau nei bet kuris kitas žmogus turėtų gerbti teisę į privatumą – juk pati taip sunkiai kovojo, kad ją įgytų. Prireikė penkiolikos minučių, kad skruostai atgautų spalvą, ir dar tiek pat, jog nurimtų ir pajėgtų papusryčiauti su savo naujaisiais užsakovais.
Melsdamasi, kad tik vyras nebūtų vienas iš sero Čarlzo liokajų, mergina nulipo laiptais į valgomąjį, kurį parodė asketiškas tarnas, – ten rytais buvo pusryčiaujama. Viliojantis kavos aromatas maišėsi su dar stipresniais kiaušinienės ir mėsos kvapais. Tikėdamasi, kad neteks visko ragauti, Selestė pravėrė duris ir apmirusi sustojo ant slenksčio.
Kambarys buvo tamsus, langai uždengti storomis užuolaidomis ir, nepaisant baltai nudažytų lubų, paliko niūrų įspūdį. Didžiąją jo dalį užėmė įmantriai išraižytas ir puikiai nupoliruotas riešutmedžio stalas su dvylika sostus primenančių kėdžių. Trys buvo užimtos. Gale sėdėjo seras Čarlzas. Ledi Eleonora jam iš dešinės. O kairėje – kitas vyras. Vyras drėgnais plaukais, susigarbanojusiais ant apykaklės. Su švarku, įsitempusiu ant plačių pečių. Merginai sutraukė skrandį.
– O, madmuazele Marmion, tikiuosi, gerai išmiegojote. Junkitės prie mūsų.
Seras Čarlzas atsitraukė kėdę ir atsistojo. Selestė sustingusia mandagia šypsena nepajėgė atplėšti akių nuo antro svečio. Jam po kaklu buvo parišta skepetaitė, o ne tvarkinga kaklaskarė. Vyras buvo nusiskutęs, bet kažkodėl atrodė apžėlęs.
– Džekai, čia madmuazelė Marmion, dailininkė, apie kurią tau pasakojau. Ji atkeliavo iš paties Paryžiaus nutapyti mūsų sodų būsimoms kartoms, kol Eleonoros kraštovaizdžio specialistas dar jų nepalietė. Panele, leiskite pristatyti jums savo brolį Džeką, šiuo metu gyvenantį pas mus.
Vyras atsistojo, pirma Selestei šovusi mintis – sprukti. Džekas šypsojosi šykščia, šalta šypsena, taip žmonės šypsosi visiškai svetimiems, tačiau Selestės neapgausi. Ji įsikibo į nupoliruotą varinę durų rankeną, nes keliai linko – vyras iš ežero atėjo per kambarį jos pasitikti. Nuogas vyras iš ežero, kuris, kaip paaiškėjo, yra sero Čarlzo brolis. Mon Dieu, ji ir anksčiau buvo mačiusi nuogą vyrą, bet skruostai raudonai degė dėl to, kad tapo jo kančios liudininke. Pamatė jį nuogą, visiškai atsidengusį visai kitokia prasme. Pasijuto tarsi peržengusi uždraustą ribą. Prisivertusi paleido durų rankeną ir pasitiko ramų vertinantį tamsiai rudų akių žvilgsnį. Kas ją apsėdo, kad spoksojo į jį? Kodėl, po galais, nedingo vos pastebėjusi?
Vyras ištiesė jai ranką. Ar pastebėjo, kokie lediniai jos pirštai?
– Madmuazele Marmion. Enchanté. Malonu susipažinti. Dar kartą, – pridūrė pusbalsiu ir merginai abejonių neliko – jis ją atpažino.
– Pone Tresteinai, – jos balsas užlūžo. Mergina atsikrenkštė. – Labai malonu.
– Tikrai? – Džekas palydėjo ją prie stalo, atitraukė kėdę. – Beje, madmuazele, rytais mėgstu maudytis vienas.
Jis