Širdies paslaptys. Marguerite Kaye
matėte ką nors įdomaus? – šiurkščiai įsiterpė Džekas Tresteinas.
Selestė jam nusišypsojo.
– Ežeras įdomiai atrodė.
– Neabejoju, kad susižavėjote, – nemirksėdamas pažvelgė į ją Džekas, – bet gal verčiau gėrėkitės juo šviečiant popiečio saulei?
Tonas, be abejo, grėsmingas. Selestė sukaupusi jėgas užgniaužė kylantį pyktį. Ji tikrai labai nusižengė, bet šitas vyras begėdiškai mėgaujasi jos sutrikimu. Mergina linktelėjo ir gurkštelėjo kavos, kad šiurkščiai neatsikirstų.
– Na, – tarė seras Čarlzas ir dirstelėjo į brolį akivaizdžiai suglumęs dėl tokio šio priešiškumo. – Na, gal Džekas ir teisus, popietės saulė atvers visai kitokį vaizdą. Ką tu manai, mano meile?
Tarsi nevilties pilnas sero Čarlzo žvilgsnis į žmoną Selestę sudomino. Ledi Eleonora iškart perėmė pokalbio vadžias, leidosi į ilgą ir detalų pasakojimą apie laukiančius pokyčius, kuriuos suplanavo kraštovaizdžio specialistas, apie eskizus, kuriuos galėtų nupiešti Selestė – akivaizdu, kad turi patirties keisti pokalbio temą. Džekas Tresteinas sėdėjo atsilošęs krėsle ir nekreipė dėmesio į kumpio bei kiaušinių pridėtą lėkštę, pašaipiai sekė pakeistą temą ir kartu suprato, kad jo į pokalbį neįtraukė dėl ankstesnių įžeidimų.
Ledi Eleonora akimirksnį atsikvėpė nuo vienos temos ir griebė kitą.
– Matau, gėritės mūsų valgomuoju, – pasakė Selestei, kuri iš tiesų spoksojo į savo lėkštę. – Be abejo, manote, kad jis – tikras kontrastas visam namui. Tikra tiesa, bet mes, seras Čarlzas ir aš, atnaujindami namus jautėme pareigą išlaikyti bent vieną kambarį originalų. Žinote, sienos iškaltos ispaniška Kordobos oda. Manau, kad ji siekia šešioliktojo amžiaus pabaigą. Kai mes su seru Čarlzu nusprendėme…
– Jūs nepanaši į menininkę.
Ledi Eleonora pasišiaušė:
– Na jau, Džekai, aš kaip tik pradėjau…
– …istorijos pamoką, – baigė Džekas. – Galėtumėte palaukti bent jau, kol pavalgysime.
Jos malonybė įdėmiai nužiūrėjo pilną svainio lėkštę.
– Tai ar jūs, gerbiamasis, išvis planuojate tuos pusryčius valgyti?
– Eleonora, mano meile, nėra reikalo… jei Džekas nealkanas, nebūtina…
– Ak, dėl Dievo meilės, broli, nereikia apie mane ant pirštų galiukų vaikščioti.
Paskui stojo ilga nejauki tyla, kurią galiausiai nutraukė pats Džekas Tresteinas.
– Prašau atleisti, Eleonora, – sausai atsiprašė. – Šį rytą ne ta koja iš lovos išlipau.
– Visiems pasitaiko. Nereikia atsiprašinėti, broli, tai yra… neabejoju, kad Eleonora…
– Atsiprašymas priimtas, Džekai, – tuojau atsakė Eleonora ir spustelėjo vyro ranką.
Selestė gurkštelėjo dar kavos. Džekas Tresteinas pasmeigė šakute mažutį gabalėlį kumpio, bet neketino valgyti.
– Prisipažinsiu, kad ir madmuazelės Marmion nesitikėjau, – raminamai šypsodamasis tarė seras Čarlzas. – Suprantate, vertinu jūsų profesionalumą, bet tikėjausi vyresnio, labiau patyrusio žmogaus.
– Man dvidešimt penkeri, sere Čarlzai.
– Ak, atleiskite, nenorėjau… Moters amžiaus neklausiama.
– Nesivaržau savo amžiaus, mesjė. Pirmą užsakymą gavau prieš septynerius metus iš grafo de Sent Verano. Didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad nuo tada išgyvenu iš piešimo.
– Ar ir kiti jūsų užsakymai panašūs į mūsų? – pasidomėjo ledi Eleonora.
Selestė linktelėjo.
– Net labai. Prancūzijoje daugelis didelių namų per Didžiąją revoliuciją buvo užgrobti ir nuniokoti. Šeimos, kurioms pavyko atgauti nuosavybę, samdė mane nutapyti atkurtus sodus, atgavusius pirmykštį grožį.
– O štai mudu, mano brangioji, priešingai, įgaliosime madmuazelę Marmion nutapyti mūsų dvarą prieš jį pakeisdami, – nušvito seras Čarlzas akivaizdžiai patenkintas netipišku poelgiu.
– O jūs, mesjė Tresteinai, – paklausė Selestė, pasisukusi į jo brolį, – liksite čia ir stebėsite pokyčius?
– Net nenumanau, madmuazele. Bet nesuprantu, kodėl tai turėtų jus jaudinti.
– Iki pat dabar mūsų Džekas tarnavo armijoje, profesionalus kariškis, – paskubomis įsiterpė seras Čarlzas.
Selestės žandikaulis nepadoriai nukaro.
– Jūs kareivis!
– Papulkininkis, – išdidžiai patvirtino seras Čarlzas ir atsargiai dirstelėjo į tylintį brolį.
– Tikrai, – prisijungė ledi Eleonora nutaisiusi rimtą veidą. – Džekas buvo vienas geriausių grafo Velingtono karininkų. Kelis kartus paminėtas depešose.
– Dar daugiau nei kelis kartus paminėta, kad Džekas jau nebe kariškis, – rūsčiai žiūrėdamas pareiškė Džekas Tresteinas. – Bet kokiu atveju, manau, kad madmuazelė Marmion labiau žavisi Napoleonu nei Velingtonu, Eleonora.
Randai. Turėjo suprasti, kad tai karo žaizdos. Dabar aiškus ir jo priešiškumas. Kiek metų kariauja Britanija ir Prancūzija? Selestė atsistūmė kėdę pasirengusi keltis.
– Atleiskite. Nė nepamaniau, kad… Aš taip džiaugiausi patekusi čia, į Angliją, buvau tokia laiminga, kad baigėsi mūsų šalių priešiškumas, kad net nesusimąsčiau, jog esu – bent neseniai buvau – o jūsų akyse, mesjė, be abejo, tebesu priešas.
– Madmuazele, prašau nesijaudinti, – apimtas nevilties prabilo seras Čarlzas. – Mano brolis nenorėjo pasakyti… Jūs klaidingai supratote, juk taip, Džekai?
– Visiškai klaidingai. Man visai nekliudo, kad jūs prancūzė, – tarė jis tokiu tonu, kad nebeliko abejonių, jog jam vis dar trukdo Selestės šnipinėjimas. – Kartoju, aš jau nebe kariškis, madmuazele.
– Bet neseniai buvote? – persigandusi, prisiminusi siaubingus pranešimus, kuriuos buvo skaičiusi, Selestė visai užmiršo Džeko Tresteino nemandagumą. – Jūs buvote Vaterlo? Mon Dieu, aišku, buvote. Jūsų ranka, – sušuko ji nesuvokdama, kaip galėjo būti tokia kvaila, kad nesuprato.
– Iš kur jūs žinote apie Džeko ranką?
Seras Čarlzas piktai dėbtelėjo. Selestė aiktelėjo. Nesugalvojo nieko, kaip galėtų pasiteisinti.
– Madmuazelė tikrai pastebėjo, kad labiau naudojuosi kaire ranka, – netikėtai pridengė jos neapdairumą Džekas Tresteinas. – Ji menininkė, todėl pastabesnė už kitus.
Selestę nustebino jo šypsnys. Atrodo, kad vyro nuotaika keičiasi kaip vėjas. Kai šypsosi, jis visai kitoks. Nepanašu, kad šypsotųsi dažnai. Jis – mūšių užgrūdintas karys. Ir tie siaubingi randai. Suvokusi, kad visų trijų akys įsmeigtos į ją, Selestė atsakė:
– Taip, – energingai linktelėjo. – Mesjė Tresteinas pataikė kaip pirštu į akį.
Jis kiek palenkė galvą pritardamas ir vėl jai šyptelėjo, šį kartą nušvito ir tamsiai rudos akys, o Selestė pajuto kvailą dėkingumą.
– Na, – tarė seras Čarlzas, gavęs žmonos pritarimą, – diena prasideda. Po pietų mieste turiu susitikti su savo advokatu, madmuazele Marmion, bet pamaniau, kad galėčiau greitai parodyti mūsų naujojo sodo