Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay
laikraštyje išspausdino pareiškimą, kad viskas sekasi kuo geriausiai.
Kvinas padėjo rašiklį.
– Ne pati geriausia mintis, – lėtai tarė jis.
– Kodėl?
– Tai šeimos šventė. Turint omeny kelių praėjusių mėnesių įvykius, visi jaus šiokią tokią nostalgiją, – jis rimtai žvelgė į Danielę. – Mano nesantaika su Hovardu neabejotinai sukels kalbų. Nenoriu, kad visi kaišiotų nosį į mano reikalus.
– Nemanau, kad kas nors…
– Pranešiu, jei persigalvosiu, gerai? – Jis vėl pakėlė rašiklį. Žvilgsnis liko nepermatomas. – Kaip sekasi su vėriniu?
– Gerai.
Klientas nurodė paskutinę datą – dvidešimt penkta diena. Danielė visą dėmesį sutelkė į vėrinį, užuot sukusi galvą dėl Kvino, tad darbai virte virė.
DEVINTAS SKYRIUS
– Žiūrėk, ką sutikau ant laiptų, – Danė buvo beišeinanti iš namų, kad pasitiktų Blekstounų šeimos narius oro uoste, kai Džeikas Vansas tiesiog išdygo priešais ją. Ji paliko svečią su Kvinu, atsiprašė ir išskuodė savais reikalais. Niūri draugo veido išraiška ištirpdė džiaugsmingą Kvino šypseną. Kas nutiko? Džeiko dienotvarkė visada suplanuota iki minutės, tad jis negalėjo čia pasirodyti tiesiog šiaip sau. Kvinas mostelėjo kviesdamas prisėsti.
– Kavos?
– Gal turi ko nors stipresnio?
Kvinas prisimerkė, tačiau išėmė butelį konjako.
– Mano senas geras bičiulis Hennessey, – dėkingai linktelėjo Džeikas, o Kvinas negailėdamas pripildė dvi taures.
– Nieko nuostabaus, kad tu dingai lyg į vandenį, – Džeikas išraiškingai mostelėjo į duris, pro kurias ką tik išskubėjo Danielė.
Kvinas tylomis siurbčiojo gėrimą ir laukė, kol Džeikas pereis prie reikalo. Tyla užsitęsė. Pagaliau Džeikas išsitiesė, palinko ir pastatė taurę ant Kvino darbo stalo.
– Atrodo, reikalas išties rimtas.
– Aš nieko nesakiau, – atšovė suirzęs Kvinas.
– Būtent, – jo draugas atrodė be galo savimi patenkintas. – Nedažnai merginos lieka tavo namuose.
– Kaip tu…
– Liusė.
– Judu su Liuse kalbatės? – Kvinas pasviro į priekį tvirtai atsiremdamas į stalą.
– Tik neįsijausk. Ji paskambino kitą dieną po laidotuvių, prieš grįždama į Londoną. Tai tebuvo draugiškas skambutis.
– Liusė baiminosi, kad nenorėsi, jog ji dalyvautų laidotuvėse, – mąsliai nutęsė Kvinas. Džekas tiesiog subyrėjo į gabalus, kai po kelerių kartu praleistų metų Liusė jį paliko. Kvinas stengėsi nepalaikyti nė vieno iš jų – mylėjo abu. Tačiau norėjo, kad jiems nebetektų patirti skausmo. Džeikas gūžtelėjo:
– Esu dėkingas jai už tai.
– Kas tave atvijo čia? Nestabili padėtis rinkoje? – Kvinas vylėsi, kad bičiulio vizitas niekaip nesusijęs su Metu Hamondu ir Blekstouno deimantų akcijomis. Jam mažiausiai reikėjo dar vienos paslapties, galinčios sujaukti jųdviejų santykius su Dane.
Džeikas maktelėjo gerą gurkšnį ir susiraukė.
– Kalbant vaizdingai, tai susiję su panele, kuri ką tik išskubėjo pro duris taip, tarsi būtų uodega svilusi, – jis rūsčiai pažiūrėjo į Kviną. – Išgerk. Tavęs laukia rimtas sukrėtimas.
Netekęs žado jis klausėsi geriausio draugo pasakojimo apie tai, kaip jo mama prieš pat mirtį prisipažino nesanti Džeiko biologinė motina. Ji rado jį nelaimingo atsitikimo vietoje, kai jam tebuvo dveji metai. Automobilį nuplovė upės vanduo ir niekas daugiau neišgyveno. Džeikas nuvargęs pasitrynė akis.
– Maniau, kad jai pasimaišė protelis. Tuomet ji ėmė mane tikinti, kad esu Hovardo Blekstouno sūnus. Man neliko abejonių, kad ji kliedi.
Kvinas išpūtė akis iš nuostabos.
– Palauk. Ji tai pasakė prieš mirdama?
– Nieko nesakiau per laidotuves, nes… tiesiog netikėjau šiais paistalais. Tačiau po laidotuvių vaikštinėjau po namus, – jis atvėrė portfelį ir ištraukė didžiulį iškarpų albumą, – Kvinai, viskas čia. Dieve visagali, dar niekada nebuvau taip išsigandęs.
Kvinas paėmė butelį, atsikėlė ir nužingsniavo prie Džeiko, kad papildytų jo taurę. Atsirėmė į stalo kraštą ir paėmė albumą. Kol jis vertė vieną puslapį po kito, Džeikas toliau kalbėjo:
– Mane, vos pradėjusį vaikščioti, pagrobė ūkvedė su savo vaikinu. Jie pareikalavo išpirkos, Hovardas padarė viską, kas įmanoma, kad mane susigrąžintų, tačiau, važiuojant pasiimti pinigų, įvyko avarija.
Kvinas kartkartėmis pakeldavo į jį akis, tačiau visą dėmesį buvo sutelkęs į laikraščių iškarpas. Jis mėgino įsivaizduoti juodbruvį berniuką suaugusiu vyru, nors racionalioji jo dalis atsisakė suvokti išgirstą naujieną. Kvinas tyrinėjo tamsiai žalias Džeiko akis, anglies juodumo plaukus.
– Taip nutiko, kad mama važiavo pro šalį. Prieš metus ji buvo netekusi kūdikio, o tada spruko nuo smurtaujančio draugužio. Bėgo ten, kur jos niekas nepažinotų. Tuo metu jos protas, matyt, buvo kiek aptemęs – siautėjantys hormonai, širdgėla – tad ji pasiėmė mane ir apsimetė, kad esu jos vaikas.
Kvinas peržiūrėjo paskutinį puslapį ir triukšmingai užvertė albumą. Datos beveik sutapo, nors tuomet Džeikas turėtų būti metais jaunesnis. Tai arba tiesa, arba iki smulkmenų surežisuota apgaulė. Tik nežinia, kam Eipril, Džeiko motinai, būtų reikėję meluoti prieš pat mirtį.
– Dieve šventas, – sunkiai atsiduso Kvinas. – Tu – Blekstounas.
– Aš ne Blekstounas, – it įdilgintas šoko Džeikas, o tada užsidengė veidą rankomis. – Ką man dabar daryti?
Juodu kalbėjosi ir gėrė visą popietę. Kvinas pasiūlė atlikti DNR tyrimą, kad būtų galima įsitikinti, jog Eipril – ne jo motina.
– Jau pasidariau, – tarė Džeikas. – Rezultatai turėtų būti po kelių dienų.
Dar jie sutarė, kad jam būtina pasitarti su teisininkais ir finansininkais. Visiems žinoma, jog pakeistame Hovardo testamente nurodoma, kad išmokos Džeimsui atidedamos šešiems mėnesiams, kol vyksta jo paieškos. Kvinas spėjo, kad buvęs Eipril vyras Bilas Kelermanas užuodė, kur link krypsta paieškos, ir ėmė ją šantažuoti, tad ji nusprendė jį įspėti.
Vargu ar gyvieji Blekstounai sutiktų jį plačiai išskėstomis rankomis? O dar Meto Hamondo rezgamos intrigos.
– Tau gali prireikti Meto Hamondo paramos, jei jie nuspręstų tave pulti, – įspėjo Kvinas. – Ir saugok nugarą. Rajenas, taip pat ir Rikas Perinis – it iš akies trauktas Hovardas. Niekuo nepasitikėk. Kažkur Blekstounų tvirtovėje yra skylė.
Tiek jis ir težinojo. Kažkas, labai artimas Blekstounams, perduodavo informacijos nuotrupas. Taip Kvinas sužinojo apie Rajeno ir Džesikos vestuvių planus.
Kai vakarop sugrįžo Danė, įkišo galvą į kabinetą ir pasiteiravo, ar jie nenorėtų kavos. Sprendžiant iš pustuščio konjako butelio ant stalo, jiems žūtbūt reikėjo kavos, tačiau abu atsisakė.
– Nesijaudink, – nuramino bičiulį Kvinas, pastebėjęs jo nerimastingą žvilgsnį, mestą į Danielę. – Aš neprasitarsiu.
Džeikas pasisuko į jį:
– Tu su ja rimtai?
Milijono